Jame rasiu ją!

http://www.youtube.com/watch?v=DHhp4oEvpuE

Vis ko nors ieškau.. Kartais žmonių, kartais savęs, kartais tikslų, bet dažniausiai mano paieškų objektu būna tikra meilė. Ne šiaip suvaidinta serialuose ar dar kokiose romantinėse dramose, bet gyvenime. Ieškau tokios meilės, kuria nė kiek nesuabejočiau. Pamatyčiau ir pasakyčiau - RADAU!.. Žmonės man sako, kad tokios meilės nėra ir aš jos niekada nerasiu. Bet aš netikiu ir vis tiek kantriai ieškau jos.

Kažkada jos ieškojau visame pasaulyje. Maniau, kad tikra meilė yra pas visus žmones. Stengiausi pamatyti ją šeimose. Tiesiog vaikščiodama gatve.. Ieškojau tarp įvairaus amžiaus porų, tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų.. Bet nė karto nemačiau nieko panašaus į tikrą meilę. Mačiau draugystę, artumą, švelnumą, rūpestingumą.. Mačiau labai daug jausmų, bet ne tikrąją meilę. Suvokiau, kad ieškau per plačiai. Tikrą meilę rasti galiu visai čia pat. Atsisukau į save.

Man atrodo, kad nemoku mylėti, tad jei jau savyje sugebėsiu rasti tikrą meilę, tada žinosiu, kad ji iš tiesų yra. Tikra.. Man sako, kad ir jis nemoka mylėti. Sako, kad jis gali daug, bet nemoka jausti tikrų jausmų. O aš tuo netikiu. Žinau, kad jis moka mylėti. Jis moka mylėti kitaip, nei tiek, kurie man pasakoja apie meilę. Jis moka mylėti iš tiesų. Žinau, kad ieškodama jame ir savyje aš rasiu meilę. Rasiu ne tokią meilę, apie kurią visi kalba. Ten nebus jokių drugelių ar dar kokių kirminų. Jame ir manyje slypi ta meilė, kurios aš ieškau ir žinau, kad rasiu. Reikia tik stiprybės ir kantrybės.

Jau ne kartą atsimušiau į jo gynybines sienas. Ir dar ne kartą atsimušiu. Žinau, kad savo ypatingus jausmus jis slepia, nes mato, kad tikrus jausmus žmonės pavertė į lakoniškus stereotipus. Niekas nebežino, ką jie iš tiesų jaučia, kol kito to neįvardija. Kažkoks girtas filosofas papasakojo apie tai, kad meilė yra drugeliai ir dar kažkokios nesąmonės, kurios skraido pilve, tai dabar visi kalba taip pat. O jei nuoširdžiai imtų ir pasakytų, ką jie jaučia, kai myli. Kai iš tiesų myli. Štai kas būtų meilė!

Nėra vienodų jausmų. Visiem žmonėms jie yra skirtingi! Kad ir tie patys elementariausi džiaugsmas ir skausmas. Jie nėra vienodi. Vieni žmonės iš džiaugsmo gali verkti, kiti tik juoktis. Kai kurie žmonės džiaugsmą jaučia kiekviena kūno ląstele, o kitiems jis jaučiamas tik mintimis.. Mes esam per daug skirtingi, kad galėtume vienbalsiai apibūdinti jausmus vienodai.

Aš neieškau tos meilės, apie kurią visi kalba. Tai nėra meilė. Tai absurdiškas stereotipas, kuris žlugdo tikrus jausmus! Nereikia visame kame būti vienodiems.. Kam ta pilka masė, kuri jausmus taip pat daro pilkais ir jau nebe tokiais tikrais?! Žmonės tokie tingūs.. Jie net nebe sugeba jausti tikrų jausmų.. Iki gali išjausti to, ką laiko savyje. Jausmus reiškia kaip ligos diagnozes. Juokiuosi, vadinasi džiaugiuosi. Bučiuojuosi, vadinasi myliu. Verkiu, vadinasi skauda. Absurdas!

Žinau, kad jis jaučia tikrus jausmus, bet nerodo jų niekam. Nerodo, nes liks nesuprastas. Jis jaučia kitaip nei ta pilka masę. Neprarasiu vilties niekada! Žinau, kad tikra meilė yra ir žinau, kad ją turi jis. Ją turiu ir aš. Aš ją rasiu! Mumyse! Mes leisim vienas kitam paliesti tikrus jausmus. Jis nebijos manęs. Jis pasitikės ir parodys. Aš taip pat nebebijosiu ir parodysiu. Jis ir aš viską suvokiam kitaip. Dėl to ir nepasiduodam pilkos masės įtakai. Dėl to mes jaučiam tikrus jausmus..

Esu užsispyrusi ir kantresnė nei maniau. Man pavyks prisibelsti ten, kur jau seniai niekas nebuvo apsilankę. Mano valios ir tikėjimo užteks. Jo nepritrūks!

..pasivijo save!

       Visai netikėtai ji vėl prisiminė, ką reiškia gauti labai daug dėmesio, ką reiškia nuolat girdėti, kokia ji nuostabi.. Kokios gražios akys, kokia kerinti šypsena ir dieviški plaukai. Komplimentai buvo žarstomi ne vien dėl jos išvaizdos. Mergina gavo tiek daug pagyrimų dėl savo spontaniškumo, dėl žaismingumo, elegancijos, iškalbos, entuziazmo.. Net sunku viską prisiminti..
       Žinoma, jais nė per nago juodymą nebūtų patikėjusi, tačiau visa tai, kas tą vakarą jai buvo kartojama sakė ne vienas žmogus. Ji buvo giriama ir vaikinų ir merginų. Nežmoniškai keista.. Ir taip gera. Ji nuoširdžiai dėkojo už kiekvieną pasakytą gražų žodį!..
       Mergina buvo bepradedanti manyti, kad jos žavesys jau išblėso. Bet reikėjo tiek nedaug, kad ji atsigautų ir atgautų pasitikėjimą savimi. Tą vakarą ji nesitikėjo jokio dėmesio. Ėjo trumpam atlikti pareigos. Tačiau pareiga tapo linksmybėmis, kurios užsitęsė iki paryčių. Ji spinduliavo džiaugsmu, pasitikėjimu savimi, užtikrintumu..
       Taip - ji SPINDULIAVO! Ji vėl švytėjo ir nesijautė nepatenkinta ar nepasitikinti savimi.
       Tą vakarą buvo ir jis. Jis matė ją. Visą vakarą vogčiomis stebėjo ją. Mergina pastebėjo jo pyktį ir pavydą. Tai buvo pirmas vakaras, kai ji nebesistengė sėdėti kuo arčiau jo, nebesistengė užkalbinti jo ar nuolat žiūrėti į jį.. Ji tiesiog linksminosi, kalbėjosi, žaismingai bendravo su visais. Ji buvo savimi. Po tokio ilgo laiko! Ji vėl yra ji!..
      Jis pavydėjo. Išėjo anksti. Išėjo piktas ir net neatsisveikino su ja. Tą vakarą ji nesureikšmino to. Mėgavosi laiku, kurį leido su kitoniškais žmonėmis. O jis ją visą laiką stebėjo. Jis keletą kartų kalbino ją. Ji neatstūmė jo bendravimo. Neatstūmė nė vieno žmogaus, bendravo su visais.. Buvo gera. Neapsakomai gera.   Jis visai neseniai atstūmė jos jausmus, o dabar matė, kad ji atsigavusi, ji nepalūžusi, ji linksma ir švytinti!.. Jis tai matė ir tai jį varė iš proto! Jos džiaugsmas gyvenimu ir savimi, bei jo pyktis ir pavydas matėsi taip akivaizdžiai! Tai matosi dar ir dabar.
       Ji jo vis dar nori ir vis dar puoselėja šiltus jausmus. Bet pagaliau ji suvokė, kad gyvendama laukimu, ji praranda save. Ir štai! Kalėdų stebuklai ėmė vykti! Ji pajudėjo į priekį, ji vėl pasivijo save!..
       Ji myli jį, bet kartu vėl myli save!!

Karnavalo kaukių nebereikia..

Kad ir banali pradžia, tačiau šiuo atveju, ji tinkama..

Gniužulas gerklėje. Ne, jis žemiau. Pačiame saulės rezginyje! Baisus ir nuolat tvinkčiojantis gniužulas. Bjauriausia tai, kad jis didėja, o aš žinau dėl ko. Žinau, kodėl jis susidarė ir kodėl nė kiek nemažėja. Tam, kad panaikinčiau jį, pirmiausia, turiu kaip reikiant padirbėti su savimi.. 

Jaučiuosi nukonkuruota visose gyvenimo srityse. O kadaise, kone visur, buvau geriausia. Deja, dabar visose srityse yra žmogus, kuris mane lenkia. Esu perfekcionistė, dėl to tai ištverti yra kur kas sunkiau, nei atrodo. Mano savivertė smuko taip žemai, kad nebe suvokiu, ką turiu daryti, kad vėl patikėčiau savimi. Nors suvokiu.. Kuo puikiausiai, bet nieko nedarau.

Turiu būti savimi. Jokios apgaulės sau ir kitiems. Labai norėčiau vėl būti savimi. Tik va, bėda.. Nebežinau, kokia aš esu iš tiesų. Jau tiek daug kartų keičiausi, tikėdama, kad tai darau dėl savęs.. Ir lygiai tiek pat daug kartų klydau taip manydama. Visada būdavo koks nors žmogus, kuriam norėjau būti tobuliausia būtybe. Tapau tuo, kuo žmonės norėjo, kad būčiau. Tik ne aš pati.. 

Taip norėčiau atsikratyti man dirbtinai primestų savybių. Nusimesti jas, kaip kaukes po karnavalo. Žaidimai baigėsi. Prasidėjo tikras gyvenimas, o aš jam dar nepasiruošusi.. Visi žino kas jie ir kokie jie. O aš ne.. Nesijaučiu laiminga, nes nemyliu savęs. O savęs mylėti negaliu, nes nežinau, kas aš esu. 

Aš drąsi? Atrodo, kad taip. Atrodo. Na, žmonės taip sako. Užsispyrusi? Taip sako daugelis.. Akiplėša? Ir taip kalba.. O iš tikrųjų?.. Nesijaučiu saugi, nesijaučiu tokia drąsi, kaip mano kiti ir nesu tokia valinga bei užsispyrusi, kaip atrodo aplinkiniams. Akiplėša? Nesu tokia. Tai mano gynyba. Saugau kažką, kas slypi viduje. Blogiausia tai, kad pati nežinau, ką ten saugau. Neįsileidžiu ten ne tik aplinkinių, bet ir savęs. 

Nemaniau, kad kada nors jausiuosi kankinama egzistencinių klausimų. Jie tokie sunkūs ir skaudūs. Žinau tiek daug apie tai, kaip atsikratyti jų, bet atsakymo į esminį klausimą nerandu. Nesugebu jo rasti.. Stengiuosi taip stipriai, kaip tik galiu, bet vis patiriu nesėkmę. Bijau, kad toks nuolatinis atsimušimas į šaltą sieną, mane privers nuleisti rankas ir vėl pasinerti į chaotišką karnavalą. Noriu žinoti, kas aš esu.. Noriu žinoti, kokia esu.. Bet tai taip sunku.. 

Laukiu atsakymo. Taip norėčiau susapnuoti ar google perskaityti, kokia aš iš tikrųjų esu. Noriu pajausti save. Jau net nebežinau, kas tai per jausmas.. Prisimenu tik tiek, kad būdavo gera.. Labai.. 

Taip galima ir išprotėti. Vis bandant ir laukiant. Atsakymą rasti galiu tik aš viena, bet vienai veikti yra labai sudėtinga. Tikrai žinau, kad negaliu būti viena, žinau, kad man nuolat reikia palaikymo, žmonių, į kuriuos bet kada galėčiau atsiremti. Tokių žmonių turiu, tačiau jie negali man padėti išsiaiškinti, kas manyje slypi. Tai galiu tik aš. Bet jaučiuosi per silpna, kad pajėgčiau įveikti šią kliūtį.. Noriu.. Turiu išsiaiškinti! Privalau! Nors kažką turiu padaryti tik dėl savęs! Aplinkinių nuomonė man turi būti nesvarbi. Ne kiti žmonės mane turi vertinti, aš pati save turiu vertinti, pati turiu žinoti kokia esu ir išvis, kas esu! Pati save turiu mylėti!.. 

Blogos mergaitės laiškas Kalėdų Seneliui

Kalėdų Seneli, 

       Žinau, kad dovanas neši tik tiems, kurie visus metus buvo geri. Na, turiu prisipažinti, kad šiemet nebuvau labai gera mergaitė.. Bet tu ir pats tai žinai.. Dėl to šiemet neprašysiu dovanų sau. Taip pat žinau, kad yra labai daug tokių pat kaip aš (vertų tik anglies, o gal net viso maišo anglių). Tad nusprendžiau pasisiūlyti pati būti dovana!..

       Kam tau veltui eikvoti anglis ir vargti jas nešant blogiukams?.. Man atrodo, kad gavę anglių jie tikrai nepasitaisys kitais metais ir nepasistengs būti geresniais. Ir išvis, gudresnieji anglis gali priimti kaip visai gerą dovaną. Įmeti į krosnį ar židinį ir šašt - kiek šilumos! Manau, kad tu anglis dovanoji visai ne tokiu tikslu. Tu nori, kad tie, kurie nebuvo geri suprastų, kad tai nėra dovana.

       Tai štai, kaip jau minėjau, noriu pabūti dovana. Iš manęs bus kur kas daugiau naudos, nei iš eilinės anglies, kuri, beje, dar ir naudinga yra ir gali būti įvertinta kaip itin gera dovana. O štai aš.. Geriau už bet kokią anglį. Įsivaizduok, padovanoji mane kokiam nors blogam vaikinukui ir tada mudu kartu ne šiaip sau šildomės, bet dar ir stengiamės būti geresniais, kad kitais metais gautume tikras dovanas, o ne žmones, kurie atstoja anglis.

       Ir pasitaikyk tu man taip, kad aš kuo puikiausiai žinau, kam galėtum mane padovanoti! Žinok, visai netyčia, pažįstu vieną tokį vaikinuką, kuris šiemet buvo labai, net labai blogas. Manau, kad geriausias tavo sprendimas būtų mane padovanoti būtent jam. Gavęs mane jis tikrai kitais metais butų daug geresnis! Nieko asmeniško, tiesiog, taip netyčia nutiko, kad man teko susipažinti su juo. Geriau pagalvojus, gal ir aš pabuvusi jo dovana tapčiau geresne.. Matai, tu gali ne tik sutaupyti anglių, bet dar ir vienu šūviu nušauti du zuikius!..

Trenkta koketė

       Ji trenkta koketė! Myli vieną, nori kito, o žaidžia su visais. Ji pagalvoja ar išvis moka bendrauti su vyrais normaliai. Be jokio koketavimo, be flirto. Ne. Nemoka. Ir kas iš tų norų, meilių ir flirto?.. Vis tiek ji viena. Ji ne tik viena. Ji vieniša.
       Užmiega. Kasnakt. Prieš miegą svajoja, kaip jos meilė bus priimta. Ji svajoja apie rytą, kai nubus ir supras, kad yra mylima. ..kai nubus ir šypsosis be paliovos, nes suvoks, kad kažkam ji yra visas pasaulis, o tas kažkas yra jos pasaulis.
       Taip, ji nori jaustis mylima to paties žmogaus, kuriam ji mielai dovanotų ne tik savo kūną, bet ir sielą. Ji jam atiduotų save. Gyvenimą..
       Apgailėtinas flirtas net su tais, kurie jai nė kiek nepatinka. Desperatiškas elgesys. Pasaulyje pilna vyrų, kuriems ji yra idealas, tačiau būtent tas vienas, kurio meilės ji trokšta ignoruoja ją. O jis jai toks svarbus. Jis iššūkis. Niekada nepasiduoda jos flirtui, niekada nerodo jai dėmesio. Taip, jis bendrauja su ja ir tai jam patinka, bet jis niekada ir nė už ką neparodo jai jokio dėmesio, jokio jausmo. Jis kitoks. Jis jos idealas. Ji sako visiems, kad nemoka mylėti. Tačiau ji jį myli. Beviltiškai ir beprotiškai!.. Mergina žino, kad jos kiekvieno vakaro svajonė niekada neišsipildys, tačiau vis tiek ji nesugeba paaiškinti to savo širdžiai. Svajonės tęsiasi. Jos nenutrūkstamos. Tikriausiai idealiausios.. Tobulos.
       Ji moka mylėti ir tikrai gali mylėti. Tačiau jis to nenori. O ji nenori rinktis kito objekto. Ji žino, kad kito tokio kaip jis nėra. Tai ją varo iš proto: aistra; noras alsuoti jam į kaklą; ryte kutenti nosį, glostyti blakstienas, pirštų galiukais jausti jo lūpas.. Uhh.. Norai vilnija.. Daužosi į tolimiausius fantazijos klonus. Ji šėlsta. Smegenų vingiai kaista nuo vaizdinių regimų jos fantazijose.. Jis altorius, kurį ji garbina, kuriam vergauja, net jam to nežinant.
       Jis žino, kad yra geidžiamas. Jis žino, kad ne viena dėl jo padarytų bet ką. Tai ją varo į neviltį. Ji nori pykti ant jo, ji nori nekęsti jo! Nori nebendrauti su juo. Tačiau negali. Ji neištveria be jo. Jai jo reikia kaip kraujo tekančio jos venomis. Reikia keisto jo bendravimo, reikia jo žvilgsnio, kuris yra tobuliausias. Jie bendrauja jau labai seniai, tačiau jo žvilgsnis yra stebuklingas - ji vis dar neprisimena jo akių spalvos, o į jo akis žiūri nuolat. Dažnai ir ilgai. Mylimųjų akių spalvą ji įsimena labai greitai, tačiau su juo kitaip. Jo žvilgsnis užburia ją. Žvilgsnis, ne akys, bet žvilgsnis. Kaskart susitikus oda laksto elektros impulsai. Norisi nagais išplėšti iš krūtinės tą prakeiktą jausmą, kuris taip stipriai trukdo gyventi!
       Ji nebenori jo mylėti! Ji nebenori koketuoti su kitais. Ji ima bijoti jausmų.. Ji nori būti mylima, tačiau pati to bijo.
       Taip, ji nori sulaukti daug dėmesio iš vyrų. Jai jis patinka, tačiau ji bijo meilės. Gal dėl to jai atrodo, kad nėra nė vieno vyro, kuris jos geistų ne vienai nakčiai, o geistų iš tiesų.. Trokštų..
     

Ir tai pasakė vyras..

       Amžina konkurencija. Toks moteriškosios lyties požymis. jos konkuruoja visur ir visada. Ypatingai viena su kita. Draugės. Taip. Faktiškai jos draugės. Iš pradžių taip ir yra. Vėliau draugystė nejučia tampa konkurencija. Konkuruojama dėl visko ir visada. Kai kokioje nors srityje nesiseka, jaučiamasi baisiai. Pykstama dėl to, kad jai nesiseka, o jos draugei sekasi. Brrr!
      Tačiau, kai moterys pradeda dėti pliusus ir minusus žvelgdamos į drauges ir į santykius su jomis, pasirodo, kad konkurencijos galima išvengt. Ne, išvengti jos neįmanoma. Bet galima pastebėti, kad ne konkurencijos sukeliami jausmai nėra tokie negatyvūs, kad norėtųsi nutraukti draugystę ir pasakyti: "ji tik mergina, kuri kažkada buvo mano draugė". Yra daug, tiksliau per daug gerų akimirkų, kurių būtų gaila ir per daug sunku atsisakyti.
       Moterys, įvertinusios draugystę ir jos teikiamus malonumus, suvokia, kad konkurencijos išvengti nėra įmanoma, tačiau galima ją sumažinti ir sumenkinti. Norėdamos išsaugoti drauges, moterys turi dirbti pačios su savimi, turi kalbėtis ir stengtis išreikšti mintis taip, kaip tai daro vyrai - sakyti būtent tai, ką galvoja, o ne palikti vietos interpretacijoms. Taip, toks atvirumas ir tiesmukumas sukels įtampos ir nesaugumo jausmus, tačiau būtent tas pats tiesmukumas padės išsaugoti draugystę!..
       Moterų draugystė gerokai skiriasi nuo vyrų. Jos turi dirbti. Nuolat dirbti. Nuolat stengtis perlipti per save ir įtikinti, kad draugės - ne konkurentės. Į jas reikia žiūrėti kitaip.
       Kad ir skamba juokingai, bet dviejų ar daugiau moterų draugystės yra labai panašios į vyro ir moters meilės santykius. Moterys nemoka tiesiog kalbėtis ir nejausti bei nedaryti savo interpretacijų. O tai ir verčia į viską žiūrėti kitaip! Būtent toks "keistas talentas" yra varikliukas, kuris nuolat verčia dirbti ir nuolat stengtis perlipti per save.
       Žmonės sako, geriausia būti pačiam savimi. Aha.. Galiu duoti galvą nukirsti, kad tas žmogus, kuris taip pasakė buvo vyras!

Vienturtė širdis

       Ji egoistė. Visada elgiasi taip, kaip nori pati ir niekada nepaklausia manęs ar aš sutinku, ar noriu to paties, kaip ir ji. Niekaip nesuprantu, iš kur toks nenoras nepasitarti, nepadiskutuoti. Dėl tokio jos savavališko elgesio kenčiam abu.
       Žinau, kad esu pats kaltas, jog ją taip išlepinau ir niekada neauklėjau, niekada neaiškinau, kad ne visada ji teisi ir visada sutikau su tuo, ko ji nori ir ką ji daro. Galėjau susiprasti ir anksčiau. Galėjau taip stipriai jos nelepinti. Būčiau daug skausmo išvengęs.
       Bet ne visada ji taip stipriai klydo. Buvo ir gerų jos pasirinkimų.
       Mudu abu karštakošiai. Skiriamės tuo, kad tai, ką padarau aš, nesukelia tokio ilgo skausmo nei vienam, nei kitam. Bet jos poelgiai.. Jie turi milžinišką išliekamąją vertę. Deja, ne visada ji sukelia malonius jausmus.
       Jau per ilgai nusileidžiu jai! Galėčiau paimti ir pasakyti: "Viskas, nuo šiandien aš būsiu autoritarinis valdovas. Tu klausysi manęs ir mano norų, o ne aš tavęs!". Bet nepasakau..
       Galėčiau įsivaikinti dar vieną. Gal tada ji išmoktų klausytis manęs, o aš išmokčiau nebešokti pagal jos dūdelę.
       Reikėjo paprašyti Dievo, kad padovanotų man dvi širdis. Tada ji nebesijaustų tokia vieniša ir taip nebe prisirištų prie kitų širdžių, kurios neatsako į mano širdies karštus jausmus. Mano širdies šiluma degina tik mane.. Žinau, kad ji nori savo šilumą dovanoti kitai širdžiai, tačiau aš žinau, kad kito žmogus neprisileis manęs taip arti, kad pajaustų mano vienturtę..
       Ji vis tiek viliasi. Liepsnoja. Stipriai. Degina save ir mane. Skauda abiems. O aš vis tiek ir toliau jai paklūstu. Suvokiu, kad ji stengiasi veltui, bet klausau savo vienturtės, kuriai taip norisi dalintis.. Jai nepatinka būti vienturte mano valdove..
       Turim vienas kitą ir akivaizdu, kad mums to maža.. Ji nori širdies, aš noriu žmogaus.. Spinduliuojam tam žmogui, kuris mato tik mane, o ne mus.. Aš vilties nebeturiu, bet ji - ..stipri.. Mano vienturtė, tiki, kad jai pavyks prisibelsti ir pasidalinti šiluma būtent su ja.. Su jos širdimi..
       Stipruolė veržiasi lauk, kai pamato ją! Ji nori sušildyti jos vienturtę. Ji tik nori laimės. Žinau. Mes abu jos norim.

IŠMOKAU

       Tyliu?.. Taip. Ir ne veltui! Stengiuosi išmokti. Ko?! Tikrai ne tylos! Privalau jausti, kada iš tiesų esu reikalinga. Privalau dalintis savo žiniomis ne tada, kai to noriu, bet tada, kai to reikia.
       Manęs visur ir visada per daug. Galbūt esu.. Koks čia dar galbūt?! Esu vertinga. Tiesiog, kai per daug demonstruoju save, parodau, kaip stipriai pervertinu savo galimybes.
       Tyliu ir darausi šalta. Išmokau šaltumo. Man sako, kad manęs ilgisi, o aš tiesiog atsakau, jog susitiksim vėliau. Atsakau šaltu veidu. Viduje verda emocijos. Tačiau užgniaužiu jas, nes taip reikia. Negaliu afišuoti savo jausmų. Man viskas gerai.
       Turėčiau būti švelni, rūpestinga, draugiška.. Turėčiau būti moteriška.. Turėčiau.. Ir esu tokia.. Bet tik savyje. Turiu tai, bet užgniaužiu. Turiu būti moterimi. Noriu ja būti. Bet pati sau trukdau.
       Išmokau būti sarkastiška.. ironiška.. šalta.. abejinga.. Išmokau būti ne savimi!
       Kartą, kai atsivėriau žmogui ir pasakiau, kaip jaučiuosi, sulaukiau smūgio į paširdžius. Sulaukiau šalto "Žinau. Susitiksim ryt." Pasimokiau. Dabar elgiuosi kaip jis. Deja, taip elgiuosi ne su juo, bet su visais kitais.
       Jaučiuosi taip, lyg esu tik pusė žmogaus. Kita mano pusė kažkur.. O būti savimi jaučiu silpnumą. Bejėgiškumas! 0 balų stiprybės - 10 balų bejėgiškumo. Noriu jaustis kitaip, bet pati sau to neleidžiu. Kodėl? Aš to neišmokau, aš tai pasirinkau.
       Nėra baimės. Yra tuštuma. Žinau, kad turiu ją užpildyti. Nesistengiu išsiaiškinti, kaip tai padaryti. Nesistengiu nieko pakeisti. Noriu, bet nedarau.. Padarau save bejėge.. O galėčiau elgtis kitaip.
       Sadizmas? Ne. Tai aš Galėčiau būti kitokia. Galėčiau būti savimi. Akivaizdu, kad galėčiau. Bet nesu.. Pasitaiko.. Teoriją žino daugelis, bet praktiškai tai pritaikyti sugeba maža dalis žmonių.
       Na ir tegu.. Argi? Prieštaros sau. Konfliktai su savimi. Keisti išgyvenimai. Jie yra. Ir jie išgyvenami ne iki galo. Jie užgniaužiami viduje. Taip. Ten jie ir slepiami. Kol sprogs. O kai sprogs, neliks nieko. Lyg po atominės bombos. Po savęs nepaliksiu nieko. Cunamis.
       Aš.

Juodoji magija

Sapnavau aš jį. 

Ne kartą ir ne du.. 

Beveik kasnakt.

Žvelgiau jam į akis, 

Mėgavaus kalba.. 

Kartais, net rankas karštas liečiau.. 

Maniau, kad tik sapne gerai jaučiuos..

Maniau, kad tik jame aš jį randu. 

Jis buvo čia, šalia manęs. 

Ne vien sapne buvau su juo.

Seniai radau aš jį!

Išdidų.. Paslaptingą.. 

Keistai aistringą!

Jis slepiasi po begale baisių šarvų.. 

Šaltų.. Pilkų.. Baisių, baisių!.. 

Žvelgiu į tikrą jį, 

Į jo akis.. 

Juodoji magija! 

Esu tik vergė laukime.. 

Mylėt nemoku. 

Negaliu. 

O gal netyčia pamilau?..

Juodoji magija!..

Galia ji meilės.. 

Rungtynės: GYVENIMAS vs AŠ

       Baimė, panika, nepaaiškinamas nerimas, apgailėtinas pyktis ir absurdiškas pavydas išgaravo! Jis buvo atsiradęs taip staiga, kad net suvokti, kaip tai įvyko ir kodėl taip nutiko, buvo neįmanoma. Dingo taip pat staiga. Ilgam? Neaišku.. Viliuosi, kad baisūs ir iš vidaus žlugdantys jausmai daugiau niekada nebegrįš.

       Dabar lengva, gera, ramu. Tai palaima ir harmonija. Norisi, kad viskas liktų būtent taip, kaip yra šiuo metu. Išsvajota harmonija pasiekta vos per keletą minučių. Niekaip su savimi nedirbant. Tiesiog pabėgus. Gera. Pabėgimas retai kada būna gera išeitis, bet mano atveju, jis tiko. Jis padėjo. Kartais reikia atokvėpio tarp problemų sprendimo. Tai tarsi minutės pertraukėlė per krepšinio varžybas. Reikia atgauti jėgas, kad vėl galėčiau žaisti rezultatyviai, be reikšmingų klaidų. Liko tik kelios sekundės iki to, kai vėl turėsiu išbėgti į aikštelę ir vėl bandyti pelnyti taškus bei ginti savo aikštelės pusę. Jaučiu jaudulį. Bet tai nėra stebinantis faktas. Aš, gi, krepšininkas, žaidžiantis prieš gyvenimą. Aš su savo komanda prieš jį su savąja.

       Jaudinuosi. Varžybų metu nenoriu suklupti pačiu svarbiausiu momentu. Nenoriu pražiopsoti lemiamos akimirkos metimui. Privalau pelnyti kuo daugiau taškų!

       Minutės pertraukėlė baigsis. Tuoj.. Visi, iki minutės pertraukėlės, buvę jausmai išgaravo. Grįšiu su nauju ryžtu (kur kas didesniu nei varžybų pradžioje), užsidegimu, drąsa, užsispyrimu. Dabar kur kas labiau noriu laimėti. Pasitikiu savo jėgomis. Abejonėms, paprasčiausiai, nebelieka laiko. Varžybos jau beveik įpusėjo. O aš stengsiuosi iki pat galo.

       Esu komandos gynėjas ir puolėjas; esu centras; esu komandos kapitonas ir visi žaidėjai; aš taip pat esu ir treneris! Viskas priklauso tik nuo manęs.. Turiu įveikti.. Užbaigti varžybas be didesnių traumų. Privalau.

Dangus pakeis

       O aš imu ir pabėgu. Trumpam. Dingstu tarp debesų. Tikiuosi ten rasti sielos ramybę, pažinti save. Tikiuosi neišsigąsti to, ką talpinu savyje. Atrodo, lyg ten būtų džiunglės. O gal aš klystu. Visai įmanoma, kad manyje viskas taip paprasta, kad net eiliniai pusryčiai yra sudėtingesni..

       Dingstu, nes jaučiu, kad reikia ramybės, susitaikymo su savimi. Tai, kas mane erzina, ruošiuosi palikti aukštai. Paliksiu tai, kas negražu, kas trukdo gyventi. Nedarysiu dangui žalos! Tiesiog, tikiuosi, kad jei negražius ir atstumiančius dalykus paliksiu dangui, jie taps gerais. Kitaip neįmanoma. Dangus glaudžia saulę, mėnulį, žvaigždes ir debesis! Jie nuostabūs! Dėl to esu tikra, kad mano negražios savybės transformuosis. O kai jos pasikeis, kiti, kurie stokos drąsos, ryžto ar ko nors kito, leisis į paieškas danguje ir jas ras. O radę pasiims sau!

       Aš nepametu ir neišmetu nereikalingo daikto. Aš tiesiog juo dalinuosi. Dabar jis niekam nereikalingas, visai kaip sudužęs puodukas. Tačiau nereikia jo išmesti. Jis gali tapti pačia gražiausia puošmena. Sudužęs puodelis gali virsti pačiu gražiausiu vazonėliu mažytei gėlei.

       Nemielos savybės keisis.. Iš visiškai nesimpatiško kokono, jos virs gražiausiu ir itin spalvingu drugiu! Kažkam jos taps pačiomis vertingiausiomis. Kažkam jos ne tik praskaidrins dieną, bet ir visą gyvenimą pavers į gražiausios svajonės išsipildymą.

       Žinau, ne tik tikiu, bet ir ŽINAU, kad dangus gali daug. Jis padaro daug, kai tinkamai duodi ir tinkamai imi.. Kai daliniesi. Šiandien aš duodu ir grąžos laukiu tikrai ne sau. Dovanoju dangui tai, ką jis pavers grožiu ir gėriu. O tada padovanos tam, kuriam to labiausiai reikia.

       Žmogus taps laimingu! Ką gali žinoti, gal būtent mano žmogus taps laimingu!! Dovanoju, nežinodama, kam skirta mano dovana (žinoma, jau patobulinta!). Ir dėl to, jau dabar, jaučiu dvigubą laimę! Nebeturiu balasto ir kažkam suteiksiu tai, kas kažkam gali reikšti laimę!..

Ne tik pokštas

       Danguje plevenantys debesys. Jie įgauna pačias įvairiausias formas. Gražuolis kaimynų šuo, o šalia jo plaukia zuikis su gigantiškomis ausytėmis. Formas, itin ryškiai, galima matyti giedrą vasaros dieną, kai danguje plevena pavieniai debesys.
       Naktis. Neapsakomai giedra! Ryškiai šviečia pilnatis. Ji keliauja namo. Spaudžia šaltukas. prisimena, kaip būdama dar vaikas, ji žiūrėdavo į dangų. Nejučiomis akys nukrypsta būtent ten. Pirmiausia, ji pamato ryškų mėnulį. beveik įmanoma matyti jo kraterius. Tada, visai netyčia, pažvelgia į įdomų debesį. Aplink pilnąjį mėnulį, susidariusi tuščia ertmė. ji neužpildyta debesimis. Forma, merginą priverčia aiktelėti iš pasigėrėjimo! Tai širdis. Ji šypsosi! Nuleidžia akis į žemes. Toliau šypsosi. Prieš ją eina piktas senas dėdulė, kuris neatsispiria pagundai pabambėti ant jaunos, momentinės laimės apimtos, besišypsančios merginos. Tai jai sukelia dar didesnį juoką. Gera..
       Ji pažvelgia į dangų dar kartelį. Šį kartą mėnulio nebesupa širdies formos ertmė. ji pamato dar vieną širdutę, visai netoli mėnulio. Bet šį sykį, ji jau ne tuščia ertmė, ji sudaryta iš debesų. Lyg pats dangus jai sakytų, kaip stipriai ją myli.
       Anksčiau ji visame kame bandydavo įžvelgti ženklus. Nesvarbu, kur pamatydavo širdutę, mergina tuoj sugalvodavo jai kokią nors reikšmę. Dabar - kitaip. Taip, ji myli dangų ir gal jis myli ją, tačiau širdis danguje dabar yra tiesiog gražus, tikrai žavingas dangaus pokštas! Miela. Gera. Kelia nuotaiką. Tai viskas, ką ji reiškia. Danguje iš debesų sukurtas drakonas gali reikšti tiek pat, kiek ir toji širdis.
       Šį kartą ji nepataikė. Širdis danguje nebuvo vien gamtos išdaiga. Tai buvo ženklas..

Planas "Siurbėlė"

       Skaudinu žmones. Noriu padaryti, kaip geriau, o imu ir sumaunu viską. Esu lyg destrukcijos įrankis. Noriu, kad visiems ir visada būtų gerai. Jei matau, kad žmogus liūdi, kenčia ar yra piktas, tuoj imu galvoti, kad visa tai per mane. Susireikšminu? Nemanau. Dažniausiai aš ir būnu kalta. Leidžiu žmonėms puoselėti tuščias viltis. Net kai žmogus man nieko nereiškia, galvoju, kad netinkamas žodis ar gestas gali suteikti jam skausmą. 

       Neapsvarstau tokios galimybės, kaip momentinis skausmas. Jis trumpas - lyg šviesos blykstė. Pokšt ir viskas! Suskaudo lyg adatos dūris! Vengdama adatos dūrio sukeliu nuolatinį pjaustymą, labiausiai atšipusius dantis turinčiu, peiliu!!!!!!!.. Kad labiau skaudėtų, kad iš skausmo pūliuotų!

       Vengiu?! Skaudinu! Štai kaip imu ir padarau!.. Nenoriu skaudinti, o imu ir žeidžiu. 

       Esu siurbėlė, kuri įsiskverbia į žmonių sielas. Turėčiau būti vaistu, o dažniausiai tampu nuodu! Mintu pačios įsivaizduojama laime! Kuriu iliuzijas, kurių, gal, net nėra. Ir augu.. Bujoju žmonių viduje. Tampu pakankamai didele. Žmonės taip pat ima tikėti tuo, kad aš teikiu jiems laimę. Jėjy! Man pavyko. Toliau tęsiu pradėtą darbą. Imu žlugdyti iliuzijas. Griauti svajones.. Noriu pabėgti iš žmonių sielų. Apsimetu, kad nenoriu skaudinti, bet imu ir įskaudinu. Tyčia. Smogiu.. Išplėšiu gražiausius jausmus ir sprunku. Tegu sau kenčia. 

       Sėkmingai sugriauta svajonė. Toliau apdovanojimas sau - sielvartas, graužatis, ašaros. Ne fizinės ašaros. Emocinės. Jos man. Niekam jų nerodau ir su niekuo nesidalinu. tada seka pabėgimas, kur galiu būti viena ir toliau sėkmingai būti pati savo siurbėle. Leidžiu sau svajoti; pati sugriaunu savo gražiausias emocijas, leidžiu vešėti širdgėlai. 

       Planas "siurbėlė" sėkmingai tęsiamas. Dažniausiai ir daugiausiai SAU. 

Išprotėjusi dėl rizikos

      Ji elgiasi taip, tarsi rytojus neegzistuotų. Visi nori būti tokie, kaip ji. Atrodo, kad ji vadovaujasi taip dažnai visų kartojama taisykle: "Gyvenk taip, lyg šiandiena būtų paskutinė tavo gyvenimo diena". Ji taip gyvena. Elgiasi absoliučiai nutrūktgalviškai. Į bet kokią veiklą pasineria visa galva. Atrodo, kad jai neegzistuoja niekas daugiau, kaip tik ta akimirka, kurioje ji yra dabar. Jai neegzistuoja nei rytdiena, nei šiandiena, nei vakar diena. Tik ši akimirka.
       Ji kaip vaiduoklis. Jos visur ir visada pilna ir tuo pačiu metu, jos nėra niekur. Jos lyg ir per daug, bet kartu trūksta.. Žmonės dažnai svarsto, iš kur mergina turi tokią begalę idėjų, energijos ir noro veikti. Mergina nuolat sako, ką galvoja ir visada nutyli savo mintis. Ji visada šypsosi ir visada būna susiraukusi. Ji visada linksma ir visada pikta. Ji sušalusi ugnies liepsna.
       Žmonėms labai knieti sužinoti, kas ji iš tiesų. Mergina pati to norėtų. Jai, kaip ir kitiems, smalsu, kas slepiasi po tokia gausybe kaukių. Ji apie save žino nedaug. Tik tiek, kad rizika ir adrenalinas jai padeda nesustoti. Tik dėl to jaudulio, keisto jausmo, kuris užplūsta, kai ji imasi bet kokio darbo, ji gyvena. Jai patinka jausti virpuliuką nuolat lakstantį kūnu. Jai patinka jausti baimės baubus pilve.
       Ji neklausia savęs, kas ji tokia. Neverta. Tai per daug sudėtinga. O gal per daug skaudu.. Būtų baisu sužinoti, kad esi tas, kuo būti niekada nenorėjai. Į šį klausimą ji atsakys. Ir atsakys tik tada, kai niekas kitas jau nesugebės jai sukelti nežmoniškai didelio adrenalino! Tai kraštutinis variantas. Pagalbos šauksmas, kuriuo ji naudosis ir rėks tik tada, kai nebeturės kitos išeities. Kol kas pasaulis jai siūlo vien išeitis. Gausybę. Begalę keistų kelių, kuriais ji eina. Mėgaujasi, nesuvokdama kuo. Džiaugiasi bijodama paties džiaugsmo.
       Ji tikra, ir jie tai žino. Ji jaučia stipriau nei kiti. Ji jaučia tą akimirką, kuria kvėpuoja. Palaima ir bausmė. Jai bloga ir gera. Jai viskas rūpi ir ant visko nusispjauti. Emocijų lavina, poelgių uraganas, jausmų cunamis. Ji.
       Ji viskas ir niekas!

Ne jai manęs, o man jos

       Kelyje atsiranda bepročiai.. Jie būna šalia.. Su jais linksma.. Bet, šast, vieną dieną jie dingsta kažkur.. Neaišku kur.. O ko daugiau galima tikėtis iš bepročių?! Jie niekada nebūna pastovūs. Pastovumas juos sužlugdytų. Sutryptų! 1.. 2.. ir nebėra.. Kaip mat išgaruotų visas žavesys.
       O kartais ir aš pagalvoju. Gal tai aš vienas tų bepročių.. Atsirandu šalia įdomių vietų, objektų. Leidžiu laiką su jais. O tada užsimanau dingti. Dingstu, nes nenoriu, kad taptų nuobodu. Nenoriu tapti ir pats nuobodžiu. Bijau stagnacijos..
       Raudonąja versme žavisi visai ne tai, ko laukia ji!.. Per daug ramumos.. Per daug gėrio.. Per daug švelnumo.. Tiesiog ne tai.. Jai reikia kur kas stipresnės dvasios objektų. Ji trokšta nuotykių. Tokių, kurių nesulaukia iš medžių ar dangaus. Jai reikia būtent tų bepročių, kurie greit pabėga. Stebuklingai dingsta.
       Raudonoji versmė gyvena giliame sąstingyje. Ji mato vis tą patį. Tą pačią gamtą, tuos pačius žmones. Ji girdi vis tą patį.. Graudu matyti tokią situaciją. Ji norėtų, ką nors pakeisti, bet tai ne jos valioje. Kai tuo tarpu aš galiu daryti kažką. Žinoma, pasekmės niekada nebūna aiškios nuo pat pradžių.. Tačiau aš turiu galimybę..
       Turiu galimybę ir visada renkuosi lengviausią kelią. Visada bėgu. Nuo visko. Pabėgčiau ir pats nuo savęs. Pabėgčiau?! Jau bėgu.
       Ne aš reikalingas raudonajai versmei, bet ji reikalingas man. Aš jai galiu dovanoti tik absurdišką chaosą, o ji man gali padovanoti pačią tikriausią ramybę, harmoniją. Taip! Harmoniją!.. Mielai padovanočiau, paaukočiau ar net atiduočiau savo beprotybę ir visą savo keistumą už sielos harmoniją! Ne. Per daug drastiška. Neatiduočiau savęs. Pasidalinti galėčiau. Bet atiduoti - ne. Aš kvailys, kuris dažnai, net labai dažnai elgiasi nepagalvodamas apie pasekmes. Niekada nepamąstau ar man bus naudos iš to, ką darau. Nepamąstau ir apie žalą. Kvailas beprotis.
       Aš ištroškęs raudonosios versmės. Tačiau esu per daug išdidus ir principingas, kad tai pripažinčiau.
       Aš - chaosas, o ji - harmonija. Aš - beprotybė, o ji - ramuma. Aš - bailys, o ji - drąsuolė!
       Verčiau jau mirsiu iš troškulio, nei pripažinsiu, kaip man reikia to, ką gali duoti kiti..

Silpnas stipruolis

       O aš tik mažas voriukas, kuris bijo pats savęs. Jis labai drąsus ir jaučiasi laimingas. Laimingas, kol pamato savo atspindį vandenyje. Tada krūpteli ir išsigandęs ima bėgti atbulas. Šiek tiek nurimsta, kai jo atvaizdas vandenyje išnyksta. Jis nebemato savęs ir vėl jaučiasi laimingu. 

       Mažytis voriukas nuolat gąsdina didelius žmonės. Jie pamatę vabalėlį ima rėkti iš siaubo. Taip. Būtent šitą emociją jis ir mato didelių, juos taip žavinčių žmonių veiduose. Siaubas verčia jį patį bijoti savęs. Jo laimė pamažu išgaruoja. Jos vietoje įsigali siaubas, panieka, gailestis. 

       Voriukas svajoja apie tai, kaip jis galėtų džiaugtis saule ramiai pindamas savo voratinklį ir klausydamasis malonių žmonių pokalbių. Jis taip pat nupintų keletą žodžių, jei tik žmonės nerėktų vos pamatę jį. Jis žino tiek daug.. Jis matė tiek daug.. O visu tuo pasidalinti neturi galimybės. Jo bijo žmonės, o pats voriukas bijo kitų vorų. Ir jam jie baisūs. Jis pateisina tuos, kurie bėgasi nuo jo. Jei tik jis galėtų tapti kuo nors kitu, jis mielai atsisakytų stebuklingų savo voro siūlų. Jis bet kam atiduotų galimybę matyti pasaulį kitaip. Jis - tai ne jis.

       Jei tik mažas voriukas žinotų, kaip virsti gražia lakštingala, kuria žmonės taip žavisi ir jos klausosi be baimės, net pasigėrėdami. Ak, o jei jis galėtų tapti žmogumi! Jis nuolat svajoja, kas būtų, jei jis nebūtų įkalintas tokiame bauginančiame ir labai labai atgrasiame pavidale.

       Voriukas žino, kad jis viduje labai geras, mielas, nuoširdus, linksmas ir tikrai labai žavingas. Jis žavingesnis net už mažytį žmonių vaikutį, kuriuo visi taip žavisi. Jis žino, kad yra nusipelnęs ne riksmo ir siaubo žmonių veide, bet šiltos šypsenos ir meilaus žodžio. 

       Jis silpnas stipruolis. Jo išorė stipri išgąsdinti net patį drąsiausią žmogų, bet silpna, priversti nusišypsoti ir pasigėrėti. Jo vidus stiprus priversti nusiraminti, pajausti meilę ir šilumą širdyje, bet silpna priversti išsigąsti ir įskaudinti.. 

       Aš tik mažas voriukas.. 

PAGALBA

       Ji įsimylėdavo dažnai. Kaskart įsimylėjusi švytėdavo. Visi pastebėdavo, kokia ji laiminga. Taip. Ji iš tiesų būdavo laiminga. Nei laimė, nei švytėjimas ilgai nesitęsdavo..
       Mergina pamildavo pačius keisčiausius vyrus. Kai kurie būdavo beviltiški idiotai, kai kurie perdėti drąsuoliai, kai kurie neapsakomai paprasti, o dar kiti tiesiog viską matantys kitaip!
       Švytėjimas išnykdavo, kai mergina suvokdavo, kad tik ji nuolat įsimyli, o jos - ne. Mergina atsako sulaukė tik kartą. Ir tą patį kartą viską sumovė. Jos pavydas ir arogancija sugriovė švytėjimą, kuris galėjo tęstis visą likusį gyvenimą.
       Eilinį kartą ji įsimylėjusi. Pabaiga jau dabar aiški, nors jos dar nėra. Mergina kol kas dar švyti, bet pati žino, kad tai netruks ilgai.. Ji jaučiasi priklausoma nuo meilės! Ji jaučia malonumą ne tik švytėjimo metu.. Tai bausmė! Taip ji baudžia save po švytėjimo sekančiu liūdesiu, kartais net sielvartu. Jos siela slapčia mėgaujasi tuo!..
       Ji baudžia save! Už gimimą? Už tai, kad neišlaiko ilgesnių santykių? Ar už tai, kad išvis nesugeba užmegzti jų? Ne. Tai bausmė už nemeilę SAU! Jai gerą ką nors įsimylėti, o po to kentėti. Taip ji bent jau suvokia, iš kur tas skausmas, kurį ji jaučia dažnai.. net labai dažnai! tai ne bausmė! Tai pagalba. Mergina savo skausmą aiškina nelaimingais įsimylėjimais. Ji niekada niekam neprisipažino, kad nemyli savęs. To ji nepripažįsta net pati sau.
       Kai ji nebūna įsimylėjusi, liūdesį savo akyse, aiškina vienatve. Kartais teigia, kad jai vis dar skaudu, dėl mylėtų vyrų abejingumo.
       Melas sau! Saviapgaulė! Sakytum graži, savimi pasitikinti, drąsi, linksma, net žavinga!.. Tačiau ji pats bjauriausias žmogus, kokį man kada nors yra tekę pažinti. O ji galėtų būti viena iš nuostabiausių, gal net ir pati nuostabiausia! Reikia tik meilės sau!.. Jai reikia tiek nedaug, o kartu ir tiek daug..

Kvailys ar malonumas?

       Suklysti labai lengva. Pakartoti klaidą - tik dar lengviau! Klaidos pakartojimui rasti pateisinimų - bene pats lengviausias darbas.
       Suklysti kartą yra ne tik lengva, bet ir naudinga. Tai pati geriausia pamoka, kuri leidžia pažinti save. Protingi žmonės vertina gyvenimo pamokas klaidų pavidalu. Jų nebekartoja. Taip pat klaidos naudingos, ir tuo, kad jos užgrūdina žmogų. Jis tampa tik stipresnis!..
       Klaidos pakartojimas gali būti vertinamas dvejopai. Arba tai teikia DIDŽIULĮ malonumą, arba tai tiesiog žmogaus kvailumas. Klaidos pakartojimas jau nebe klaida. tai žmogaus pasirinkimas, kuriuo keliu jam eiti. Tik jis gali nuspręsti, kas jam naudingiausia ir kas padeda tobulėti.
       Pasiteisinimai.. Dažniausiai prieš save. Labai lengva tiek sau, tiek kitiems pasakyti: "kitaip būti ir negalėjo", "nė kiek nesigailiu". O iš tiesų.. Taip, gal žmogus iš pradžių ir nesigaili. Bent jau keletą dienų. Tačiau visada ateina tas momentas, kai žmogus pats sau pasako, jog vis dėl to gailisi. Gailisi, kad pasielgė taip, kaip žadėjo nesielgti. Ir vis dėl to tą patį veiksmą kartoja.. Klaidos?!.. Pasiteisinimai?!.. Valios nebuvimas!!! Nesugebėjimas siekti to, kas galėtų būti, jei žmogus nekartotų klaidų.. Baimė tai turėti..
       Klysti - lengva. Pasiteisinti - lengva. Įtikinti save nebekartoti senų klaidų, rasti svarių argumentų - tai sunkiausia.

Adrenalinas

       Saulė žmogui dovanoja šviesą ir šilumą; mėnulis apšviečia gūdžią naktį, dovanoja paslaptį ir romantiką. Saulė ir mėnulis - du kontinuumo galai. jie tarsi vienas kitą traukia, tarsi stumia. Tai lyg pliusas ir minusas - be vieno nebūtų kito. Tai vadinama pusiausvyra. Žmonės sako, kad ji reikalinga visur. Bet jei iš tiesų nuolat būtų palaikoma ideali pusiausvyra, negi dienos metu atrodytų, kad jau atėjo vakaras, o nakties metu būtų įmanoma matyti, kaip ankstyvą rytą? Tai žmonės vadina nukrypimais nuo pusiausvyros. 

       Idealios pusiausvyros beveik niekada nebūna. Net patys ryškiausi pavyzdžiai - gėris ir blogis- turi savo nukrypimų. Kartais meluojama, siekiant neįskaudinti kito žmogaus; kartais elgiamasi itin maloniai, su tikslu įskaudinti artimą..

      Gamta pati kuria pusiausvyros išimtis. Žmogus naudojasi tuo, ką pastebi gamtoje. Jis tai supranta, kaip teigiamus dalykus, gal net kaip paskatinimą. Žmogus - gamtos įrankis, kuriuo naudojasi ji taip, kaip jai patinka. Gamta moko žmogų. Paprasčiausiai, žmogus pirmiausia išmoksta neigiamo elgesio, nes tai yra lengviausias kelias. o tik po to palengva ima mokytis to, kas teigiama.

       Jei tik gamta būtų pasižyminti griežta pusiausvyra.. Gal ir žmogus išmoktų vien tik gero. O gal kaip tik.. Et, žmogus galėjo gimti jau išmokytas.. Ir jis būtų tiek daug netekęs!

       Tegu žmogus ir pripažįsta savo klaidas vėlai, bet svarbiausia, kad jis jas vis dėl to pripažįsta! O tokia jo savybė pateisina netobulą pusiausvyrą. Žmogus nėra tobulas. Bet jis yra geras, kai tik nepasiduoda negatyvizmui.

       Gamta žmogui suteikia galimybę patirti begalę nuostabiausių dalykų; tiek gerų, tiek blogų. Svarbiausia, kad žmogus, dar nesugriovęs netobulos pusiausvyros, suvoktų, koks elgesys jam teiks daugiausia naudos.. 

       Nuolatinė rizika, stiprus adrenalino jausmas.. Stokholmo sindromas! Gamtą pagrobė žmogus, o ši savo ruožtu, jį pamilo.

..Stiprūs..

       Jis geria vis dažniau ir vis daugiau. Niekada nekalba apie savo jausmus ir apie savo praeitį. Išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie vėjavaikiškus poelgius ar šiaip linksmus nutikimus. Jis nekalba apie rimtus savo išgyvenimus. Ji nieko nežino apie jį. Ji mato tik tai, kaip jis atrodo ir kaip pateikia save. ji žino, kad yra kažkas giliau, kas lėmė būtent tokią jo asmenybę.
       Ji nori žinoti daugiau apie jį, bet bijo, o tiksliau, nežino, kaip viso to, kas jai įdomu, pasiekti. ji nė nebandė, mat, mano žinanti, kuo viskas baigsis. Pagal ją, scenarijus būtų toks: ji ima kalbėti rimtomis temomis, tikėdamasi iš jo išgirst ką nors panašaus; jis pašiepia tokias temas,arba, geriausiu atveju, tiesiog papasakoja lengvą anekdotą; viskas, vėl imama kalbėti filosofinėmis temomis, kurios beveik nesisieja nei su jo praeitimi, nei su jos praeitimi.
      Ji juo žavisi, bet po truputį jau ima nuleisti rankas. Jis ja žavisi, bet ima prarasti viltį, kad savo žavėjimąsi ja jai pademonstruos. Jis nenori būti banalus ir tiesiog pasakyti jai, ką jaučia. Bendraudamas su ja, jis nesugeba atitraukti akių nuo jos. Jis, kaip kempinė, sugeria kiekvieną jos žodį. jo vidus šaukia jam nebetylėti, bet jis vis dar bijo. Baimę slepia po sarkazmu, ironija, ilgu, bet konkrečiu kalbėjimu. Jis dedasi stipriu ir itin kieto būdo žmogumi. Jis ją giria ir sako komplimentus, tačiau  vos ji padėkoja, jis puola gintis, kad tai ne komplimentai, tai tiesiog faktai, kurie yra tiesa.
       Jis jai nuolat kartoja, kad dauguma merginų yra tuščios, neįdomios, o dažnai net kvailos. O ji kitokia - "ne beviltiška". Ji žino, kad taip jis rodo dėmesį ir ją giria. Dėl šios priežasties ji mėgaujasi kiekvienu "keistu" komplimentu.
       Abu žavisi vienas kitu, abu vienas kitą laiko įdomiais žmonėmis - neeiliniais. Abu niekaip nesugeba nustoti galvoję vienas apie kitą. ji nori jo, o jis nori jos.
       Kartą ji bandė pakalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi, būdama šalia jo. Tačiau jis apsimetė per daug šaltu. Ji matė jo akis ir žinojo, kad jis jaučiasi kaip ir ji. Bet..
       Jis ėmė gerti daugiau nei anksčiau. Ji pasinėrė į darbą giliau nei iki jų pažinties. Jis užsidarė savyje visiškai. Ji pradėjo išgėrinėti. Jie kankina save mintimis apie vienas kitą. Jie vis dar nori vienas kito; vis dar nenustoja galvoję vienas apie kitą; ir vis dar dedasi perdėtai stipriais..

..! Protui išeiginė !..

Ar esi kada nors sapnavęs sapną, 

Kuriuo tikėjai taip stipriai, 

Kad net nubudęs pakraupai? 

Ar esi kada nors gyvenęs juo? 

Ar esi tikėjęs sapnu taip stipriai

Čia - ne miego šalyje?

Papasakok!

Aš sapnavau. Ir įtikėjau. 

Žinau, kad taip ir bus. 

Taip jau yra. 

Tiesiog tai dar, kol kas, nepadaryta.

Tai taps tikrove, kai likimas to norės.

Sakai nepasikliauti likimu?! 

Kaip aš galiu nepasikliauti juo? 

Tai reikštų nepasitikėt savim.. 

O aš savim tikiu!

Kaip stebuklingai realiu, 

Tikrove virsiančiu, sapnu. 

 Aš esu likimas. 

Tai aš tas stebuklingas sapnas! 

Tik neprašyk pamiršt save.. 

Tik neprašyk nebetikėti.. 

O tu buvai kada praradęs viltį? 

Nors kartą?.. 

Jautei liūdesį ar skausmą? 

O skonį netekties žinai? 

Jauteisi kada nors netekęs to, 

Kas iš tiesų nebuvo tavo niekados? 

O kada nors tikėjimas sugrįžo? 

Tikėjimas žmogum, 

Ne vien destrukcija. 

Skęsti teko kada nors? 

O ranką ištiesė kas nors?..

Žmogau! 

Išgirsk bent kartą, ką sakau, 

Ką siūlau, kuo tikiu, ko noriu. 

Nemanyk, kad protas visažinis. 

Taip, jis žino daug. 

O aš jaučiu 

Tą patį, ką ir tu. 

Tikėki likimu, 

Nes jis - tai mes! 

Suteikim protui laisvą dieną. 

O laisvą valią tu paliki man. 

Bent kartą. 

Nors vieną dieną.. 

Pažaiskim likimu..

Gailėsies?.. 

Ne! Aš tai jaučiu. 

Tai jaučiam MES!

Suglamžyta istorija

       Suglamžytas popieriaus lapas. Jis mėtosi kampe, kur turėtų stovėti šiukšlių dėžė. Apart vieno popiergalio ten nieko daugiau nėra. Šiukšlė šiukšlių kampe. Šiukšlėje išdėstytos mintys autoriui per skaudžios. Jis savo mintims suteikė materiją. Iki to, tai buvo padriki žodžiai, raidžių chaosas. Popierius, pieštukas ir bereikšmiai žodžiai sugriovė įsivaizduojamą autoriaus harmoniją su savimi pačiu. Jis manė jau pamiršęs praeityje buvusį žmogų.

       Chaosui suteikta būtis. Ji sukėlė skausmą. Žmogaus harmoniją ištiko apokalipsė.

       Keistoje, niekam nesuprantamoje, net ne logiškoje, gal ir absurdiškoje istorijoje slypėjo tiesa. Rašytojas ją stūmė į tolimiausią atminties stalčių.

       Ranka rašė, o žmogus skaitė. Tai buvo jo širdies istorija, jo praeitis ir galima ateitis. Tai buvo jis! Seniai pamirštas - tikrasis jis..

       Iš chaoso sukurta istorija. Žmogus greit pats save pavertė į suglamžytą popierių, į tą pačią šiukšlę. Jis atsisakė tikrojo savęs ir priėmė kažkieno sukurtą šablonišką marionetę.

       Tai būtų buvusi paskutinė jo istorija, kartu ir paskutinė kampe gulinti šiukšlė. Tačiau maža mergaitė ją pakėlė. Perskaitė. Popieriaus skiautelę nunešusi tėčiu, mergaitė pasakė: "Kai aš užaugsiu, rasiu tą žmogų ir jį labai labai mylėsiu". Ji paprašė tėčio dar kartelį perskaityti suglamžytą istoriją. Žmogus, kampe gulėjusiai šiukšlei, suteikė gyvenimą. Savo gyvenimą.

Tu...Labai

       Jis visada buvo kitoks nei visi vyrai. Dėl to juo žavėjosi daugelis moterų ir merginų. Tik jis niekada nerodydavo dėmesio joms. Jis buvo linkęs erzinti merginas. Vaikino humoro jausmas buvo gerokai grubesnis nei kitų! Būtų galima sakyti ATŽAGARUS ar net ATGRASUS. O tai tik dar labiau žavėjo. Jis teigdavo, kad niekada nesako komplimentų - tik tiesą. Bet, kai sakydavo "tiesą", ji būdavo iš koto verčianti!.. Kitaip jį galima pavadinti BEPROČIU. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė labai rimtas, gal net per daug rimtas. Reta, kuri suprasdavo jo juokus. Taip pat vaikinas turėjo keletą, skirtingą reikšmę turinčias, šypsenas. Viena reiškė, jog jis kalba nuoširdžiai, kita reiškė, kad jis ironizuoja, dar kita, kad meluoja ir dar daug, daug tokių. Buvo vos vienetai žmonių, kurie sugebėdavo skirti jo šypsenas. Kartais, kai jis kalbėdavosi su aplinkiniais, jo akyse imdavo žibėti keistos kibirkštėlės. Jas pastebėdavo visi, tik beveik niekas nesuprasdavo jų reikšmės. 

       Mergina buvo labai charizmatiška. Jos visada visur būdavo pilna. Niekas niekada nesugebėdavo nuspėti, ką ji iškrės, kokia ji bus, kokios nuotaikos. Ji pasižymėjo ryškiu spontaniškumu, buvo šiek tiek koketiška. Gal net stipriai koketiška.. Ji mėgdavo suvilioti vyrus, bet nesakydavo jiems, kad žavisi jais ar, kad jai kuris nors patinka. Ji nelabai mėgdavo kalbėti su bet kuo apie savo asmeninį gyvenimą, ypač, kas lietė meilės reikalus. Ją visi laikė itin nenuspėjama ir šiek tiek keista mergina. Ji sugebėdavo bet kokioje kompanijoje žmonių, susirasti draugų. Jos energingumas traukė aplinkinius. Ją visada išduodavo akys, bet jos akis skaityti mokėdavo ne visi.

       Jie žaidė lengvabūdišką žaidimą. Visi, sėdintys prie stalo, turėjo pasakyti, kas juos traukia. Tai būtinai turėjo būti žmogus, kuris sėdi prie to paties stalo. Ji sėdėjo prieš jį. Abu liko nepasakę, kas juos traukia. Žinoma, didžiausia intriga žaidžiantiesiems buvo, ką pasakys Beprotis. Niekam nebuvo tekę girdėti, kaip jis kam nors sako, kad kas nors jį traukia.. Galiausiai jis ryžosi kalbėti. Jis pažvelgė į ją. Nusišypsojo. Ji pažino jo šypsenas. Tai buvo nuoširdžioji šypsena. Jis buvo laimingas. Galiausiai jis pasakė: " TU man patinki, LABAI." Jis žinojo, kad mergina jam buvo neabejinga. Na, bent jau anksčiau. Iš kur žinojo?.. Ji jam buvo tai sakiusi. Jau seniai.. 

      Po tokių Bepročio žodžių, visi aplinkiniai nustėro. Mergina, išgirdusi jo žodžius, sustingo. Norėjo ką nors pasakyti, bet daugiau, negu nuoširdi šypsena ir simpatiškas kuklumas neišspaudė. Galiausiai ji nusišypsojo dar kartelį, nuleido akis ir vėl pažvelgė į jį. Ji norėjo jį pabučiuoti, bet varžėsi aplinkinių. Pati tuo stebėjosi, nes tai jai nebuvo būdinga. 

       Jis pasimetė. Jis nežinojo, kaip reaguoti į jos tylą. Užplūdo įvairiaspalvės mintys. Pačios tamsiausios ėmė ir užvaldė. Jis pagalvojo, kad merginos simpatija išblėso. Vis dėl to, po jos prisipažinimo praėjo beveik metai. Kiek galima laukti. Jis pamanė pavėlavęs, tačiau nekaltino merginos - ją tik pateisino. Kalino save. 

       Po to, kai visi pakilo nuo stalo ir pradėjo vaikštinėti, kas parūkyti, kas pasikalbėti, mergina priėjo prie jo ir paėmė jį už rankos. Ji pajuto, kaip jis suspaudė jos delną savajame. Tą akimirką jam pasidarė aišku. Ji prigludo prie jo.  

Naivioji rožė

       Ikaras sužavėjo naiviąją baltąją rožę. Jis atsirado staiga. Išdygo lyg iš niekur. Ji nežinojo jo likimo, o jis nežinojo jos likimo.
       Iki jam pasirodant, mažoji rožytė atrodė labai išsekusi. Ji buvo vystanti mažytė gėlytė, kuri vis tikėjosi, kad kas nors nepagailės savo laiko ir palaistys ją vandeniu, paprasčiausiu vandenėliu, kuris tekšojo netoliese, esančioje baloje. jai reikėjo vos keleto lašelių. Praeivių būdavo labai daug, tačiau nė vienas neatkreipė dėmesio į ją. O kadaise ji bujojo, buvo pasakiško grožio, jos žiedas buvo akinamai baltas ir toks didelis, kad nė vienas praeivis nesugebėjo nesustoti ir nepasigrožėti ja. Visi mėgavosi jos grožiu, tačiau vos pabandę prisiliesti prie gražuolės, būdavo skaudžiai sužeidžiami jos spyglių. Ji tuo didžiavosi. Didžiavosi, kai jai vanduo buvo prieinamas ir nereikėjo niekieno pagalbos. Ir ėmė jausti neapsakomą skausmą, kai vandens jai ėmė trūkti ir visi žmonės grožėjosi ja, bet bijojo prisiliesti prie nuostabiausio pumpuro.
      Ji nusilpo. Išseko jos puikavimasis, pasitikėjimas savimi. Jos pumpuras ėmė vysti, pagelto. Palaipsniui ji darėsi vis varganesnė. Jai trūko rūpesčio!.. Ji jautėsi apleista.
       Kartą ji pajuto, kaip kažkas lieja sūrų vandenį ant jos. Rožytė vandens lašelius gaudė, kaip orą gaudo žmogus. pakėlusi savo pumpurą baltoji gėlytė išvydo graudžiai liejantį ašaras vyrą. Jo skausmas leido jai atsigauti. Rožė akimirksniu nušvito savo akinamu baltumu. Jos stiebas greit išsitiesė ir ji savo pumpuru ėmė glostyti nepažįstamojo skruostą. Taip elgėsi ne dėl vandens poreikio, bet dėl to, kad ji norėjo jam atsidėkoti. Ji bandė jį paguosti. Tai buvo Ikaras.
       Rožė glostė Ikaro skruostą, kaskart, kai jis ateidavo ir prisėsdavo šalia jos. Jis ilgai kalbėdavo, o ji klausydavosi. Rožė negalėjo nustoti mėgautis ne vien jo stebuklingu balsu, bet ir neapsakomu kvapu. Naivuolė manė, kad jam padeda, kad ne vien ji mėgaujasi jų draugija. Ji nė nenumanė, ką jis planuoja.
       Jis vėl atėjo. Kaip visada. Ji glaudėsi prie jo. Jis kalbėjo. Ji užmerkė savo mažutes akutes. O jis.. Nuskynė naiviąją gėlytę ir parsinešęs namo ją pamerkė šalia lovos. Rožė suprato, kad ne dėl draugijos ji buvo reikalinga Ikarui. Jos naivumas išgaravo. Deja, buvo per vėlu.. Ji tikėjo, o jis sužlugdė ne tik tikėjimą, bet ir nuostabiausią draugystę.

Vienas žodis

       Ne to jis norėjo. Jis niekada negalvojo apie keistą burtų knygutę, kurioje galėtų įrašyti savo norą ir jis išsipildytų. Jis visada svajodavo apie tai, kaip sutinka savo svajonę ir pats ją pasiekia, be jokių burtų. Jis tikėjosi beprotiškos, keistos, kartais erzinančios, labai retai kam nors nusileidžiančios, nuolat žinančios, ką ir kada pasakyti, spontaniškos.. Tikros svajonės.. Realios - be jokių burtų!.. Jis niekada nesižavėjo daiktais, kuriuos lengvai gaudavo. Jam tai buvo per paprasta. Tokių net nevertindavo. O tuos, dėl kurių nuolat sunkai dirbdavo, turėdavo atiduoti visą save, kad tik juos gautų, jis mylėdavo!..

       Jis neprašė jokios stebuklingos knygutės. Bet ją gavo. Visai netyčia. Jis manė radęs paprastą knygutę. Į ją surašė savo svajones.. Beveik visas, išskyrus pačią didžiausią! Tikrąją svajonę jis pasiliko tik sau. Bijojo ja dalintis net su knygute, bijojo, kad niekas nepavogtų, to, kas jam buvo slapčiausia ir brangiausia.

       Užrašytos svajonės ėmė pildytis viena po kitos. Jis nė nesuprato, kas vyksta. Natūralu, jis pasimetė. Išsipildžiusios svajonės jį stebino, bet neteikė jokio malonumo. Nebebuvo tikslo siekti ir stengtis dėl ko nors. Jis nuleido rankas ir nusprendė niekada dėl nieko nebesistengti. Suvokęs, kad dėl to kalta knygutė, jis ją sudegino. Knygutė jam atnešė ne laimę, bet prakeiksmą.

       Vieną vakarą, jis sutiko savo slapčiausią svajonę. Širdis krito į kulnis ir kilo aukštai į galvą. Jautėsi, lyg Kiškis Kvanka, šokinėdamas vietoje. Pasijuto kvailai. Buvo bepraveriąs burną. Ruošėsi sakyti ką nors, bet ką, visiškai nesvarbu ką, bet.. Jis nesugebėjo prisiminti, ar kartais netyčia neužrašė savo slapčiausios ir brangiausios svajonės į stebuklingąją užrašų knygutę. Suabejojo.. Suvirpėjo.. Nusišypsojo kreiva šypsena ir nusisuko. Svajonė liko besišypsodama ir kviesdama jį grįžti, bet jo baimė buvo stipresnė. Jis žinojo, kad tai ji, taip laukta, jau taip seniai mylėta.. Ir vistiek nuėjo. Nebegrįžo.

       Apart buvęs laimingu, jis pasirinko amžiną liūdesį. Jis sudaužė savo svajonę. Jis atsisakė jos.. Užrašų knygutė nebuvo niekuo dėta. Tai buvo tik pretekstas. Kalta buvo jo valia ir baimė. Jis bijojo nesugebėsiąs pasiekti savo svajonės, savo paslapties. O reikėjo tik vieno kvailo arba protingo žodžio.. Tai nebuvo svarbu. Svarbiausia buvo žodis. Vienas.

      Jis pasirinko gitaros skambesį ir alkoholį. Stengėsi apgaudinėti kitus, kad tai yra viskas, aks gali ji džiuginti. Bet svajonė žinojo tiesą. Jis niekada nesiliovė galvojęs apie ją.

Snaigė ir ežiukas

       Sukaupė drąsą ir pasakė tai, kas slypi širdyje. Pagalvojo, kad jis yra aklas arba net kvailas, kad suvoktų, jog ji juo žavisi, gal net myli.. Jis ilgai tylėjo. Ji, laukdama jo atsakymo, liejo ašaras. Buvo skaudu. Baimė gyveno kiekviename kūno plotelyje, ji tekėjo krauju! Ji nenustojo verkti. Pagaliau sulaukė atsakymo. Jis pareiškė nieko nesuprantąs, apie ką ji kalba ir paprašė jos daugiau taip nebekalbėti. Ji sustingo - suvokė, kad jis nėra kvailas. Tik nori tokiu apsimesti. Ji nusivylė. Išliejo širdį, o jis.. Ji jautė, kaip pagavo mažytę, tačiau nežemišką snaigę, kuri ėmė staiga ir ištirpo. Ištirpo dar net nepaliesta..

      Mergaitė sėdėjo, susigūžusi kamputyje šalia lovos. Ji sėdėjo tyloje su savo jausmais. Aplink girdėjo tik juos. Jautė skatinimą iš vidaus iššaukti tai, kas joje susikaupė. Susikaupė meilė, sielvartas, abejingumas ir tyla. Ji svajojo apie didžiulį ežiuką, kartais manė, kad net myli jį.. Žinojo, kad jo spygliai saugo neapsakomai trapią ir itin jautrią sielą. Ji visaip bandė prieiti prie jo. Bandė parodyti, kad ji supranta jį ir bandė pelnyti ežiuko pasitikėjimą, kad šis leistų pažvelgti giliau.. Pažvelgti ten, kur gyvena jo jausmai. Pagaliau ji suvokė, kad niekada, nė kartelio, nebandė jo nusivesti į savo jausmų namus!.. o ji būtų nusivedusi jį ten, jei tik jis būtų bent kartą norėjęs.. Parodęs, kad nori.. O ji jam sakė, kaip jis jai patinka.. 

       Jos abi žinojo atsakymus. Viena mergaitė žinojo, kad nelemta žmonėms laikyti snaigių šiltuose delnuose, o kita tuo tarpu žinojo, kad ežiukai niekada nenusimeta savo spyglių.. Jos buvo naivios tiek, kiek pačios to norėjo.. O norėjo labai.. Mergaitės nesugebėjo pasakyti meilei: "Mums nelemta..".. Meilė manė žinanti geriau!.. 

..saldainis ir žmogus..

        Kai žmogui suteikiama galimybė rinktis iš keleto variantų, jis pasimeta.. Šokinėja nuo vieno pasirinkimo prie kito.. Ir taip per dieną kelis kartus.. Vis kitokios mintys.. Kaskart kiti vertinimo kriterijai.. Vis tie patys ir kartu skirtingi prioritetai.. Atrodo, kai nėra iš ko rinktis, žmogus sugeba džiaugtis ir tuo, ką gauna tuo metu..
       Gauna žmogus vienos rūšies saldainių ir valgydamas juos mėgaujasi kiekvienu kąsniu ir kalba apie pasakišką jų skonį. Staiga pasirodo senolis, kuris pareiškia, kad jis turi keturis pačius nuostabiausius saldainius. Tokie visame pasaulyje yra tik keturi. Senolis pasiūlo pasirinkti vieną saldainį, jei vaikutis jam atiduos visus savuosius. Žmogus pasimeta. Senolis jam leidžia paragauti net trijų saldainius, bet suvalgyti - tik vieną. Sutinka.
       Pirmiausia, reikia nuspręsti, kurio saldainio jam neragauti. Situacija palengvėja, kai paaiškėja, jog vienas iš tų saldainių yra taip stipriai suvyniotas į popieriuką, kuris primena žybsintį metalą. Jis suvokia, kad šito jam niekaip nepavyks išvynioti. Kito saldainio popieriukas labai lengvai nulupamas. Tiesiog atsuki abu galus, ir jis pats iškrenta. Dar kitas saldainis jau be popieriuko. O paskutiniojo popieriukas keistas.. Nulupi vieną popieriuką, o po juo slypi dar vienas ir dar vienas..
       Ragauja vieną - lyg ir skanus. Toks labai, labai saldus! Gal net per daug saldus. Per daug limpa prie gomurio!.. Ragauja kitą - taip pat skanus. Šito skonis verčia svajoti. Žmogus bijo atsimerkti ir nuryti kąsnelį, kurio atsikando, nes svajonės pačios nuostabiausios. Nurijus saldainio kąsnelį, užplūsta baimė ir liūdesys.  Ragauja paskutinį, leistą paragauti saldainuką - patinka ir tas. Skonis apgaulės.. Svaiginančios apgaulės.. Žmogui tas skonis šiek tiek pažįstamas, galbūt, dėl to ir patinka.. Liko paskutinis saldainis. Neragautas.. Jis žmogų labiausiai vilioja. Tada jis ima galvoti, kurį saldainį valgyt?.. Žmogus pasimeta tarp skonių gausos.. Vienas už kitą geresnis, įdomesnis, skanesnis.. Nebežino, kuris saldainis skaniausias. Mąstymai apie jų skonį nė kiek nepadeda..
       Pasirinkimas lyg ir paprastas - ištiesi ranką ir griebi vieną.. Bet neeee.. Žmogaus prigimtis ne tokia!.. Jis nori pasiimti ne bet kokį saldainį.. Jis nori paties skaniausio!.. O kas jei jis pasiims patį neskaniausią, o pats skaniausiais taip ir liks kitam?!
      Tai pavydas?.. Būtų gerai, jei tai būtų tiesa! Na, gal ne gerai, bet bent jau lengviau! Užuot pasiėmęs bet kurį saldainį, žmogus išvis bijo rizikuoti. Bijo paimti kurį nors. Jis suvokia, kad neims paties saldžiausio saldainio. Jam nepatiko, kaip saldainis prilipo prie jo gomurio. Vadinasi, jam lieka rinktis tik iš trijų! Du ragauti ir vienas - ne. Nusprendžia atsisakyti apgaulės skonio saldainio. Nepaisant to, kaip stipriai jis jį vilioja ir traukia, žmogus nenori, kad tai, kas yra saldainio viduryje nudegintų jo gomurį taip stipriai, jog jam tektų net aiktelėti iš skausmo. Lieka rinktis tik iš dviejų - svajonių skonio ir neragauto saldainio. Staiga žmogus nusprendžia, kad suvalgytas svajonių skonio saldainis nebebus toks nuostabus, jei nebeliks svajonės, ir saldainis bus visas suvalgytas liks tik liūdesys ir sielvartas dėl išgaravusių svajonių!.. Vadinasi lieka neragautas saldainis. Jis norėtų jį išlupti, bet saldainis taip stipriai susuktas, kad tai padaryti atrodo neįmanoma.. Žmogus vis bando ir bando.. Galiausiai suvokia, kad šitas saldainis leisis atidaromas tik tada, kai pats to norės..
       Žmogus nusprendė! Jis norėjo pasirinkti neišluptąjį, patį paslaptingiausią, saldainį.. Jis žinojo, kad ten slypi paties nuostabiausio skonio saldainis, bet nusprendė pasiduoti. Neišlupamąjį saldainį padėjo šalia kitų trijų, jau senoliui grąžintų saldainių. Žmogus nusprendė likti be jokio saldainio.  Dabar jis žino, kad buvo pasirinkęs patį nuostabiausią saldainį, deja, jis pats neleido savęs išlupti, dėl to žmogus nusprendė padėti jį ten, kur GAL kam nors, kada nors saldainis leisis būti išluptu.. Bent jau dabar nuliūdęs žmogus sugebės išspausti menką šypseną.. Jis buvo pasirinkęs patį nuostabiausią saldainį.. Bet saldainis nepasirinko žmogaus..
       Ir galiausiai jis lieka be nieko..

..dangus jaučia!..

       Ji važiuoja autobusu.. Regis mėgausjasi kelione.. Ausinėse išgirsta dainą: „Meilės nėra“.. Pati nepajunta, kaip skruostais ima riedėti ašaros.. Staiga suvokia, kas ką tik įvyko. Daina per daug giliai užgavo jos sielą. Ji prisiminė sugriautą savo laimę.. Kaip ji manė, mylėtą vyrą.. Deja, tai ne tik mylėtas vyras, bet vis dar mylimas.. Jis sužeidė jos sielą. Ji turėtų jo nekęsti.. Turėtų visa širdimi trokšti pamiršti jį.. Juk jau praėjo daugiau nei metai.. Tačiau ji suvokia, kad ji pati nenori paleisti jo iš savo gyvenimo.. Ji per daug jį myli.. Sakysite ji kvaila?.. O jūs geriau pagalvokite!.. Taip, ji gal ir kvaila.. Bet ji išprotėjusi iš meilės.. Jai baisu kada nors pabusti ir nebeprisiminti jo.. 

       Važiuoja autobusu ir prisimena paskutinę kartu praleistą naktį.. Jie nusprendė skirtis.. Jis gulėjo šalia jos.. Ji nuolat galvojo apie tai, kad tai paskutinė naktis, kai ji gali prie jo prisiglausti, pabučiuoti ir tos mintys jai neleido nurimti. Ji verkė!.. Verkė be perstojo.. Verkė, nes nežmoniškai mylėjo jį.. Nežmoniškai tebemyli jį.. Gal ji ir kvaila, bet jis jai buvo toks brangus, kad ji nesugeba jo paleisti.. Ji nesugeba gyventi be jo.. Vėl ašaros..

       Dangus jaučia žmogaus sielą. Skauda vienam – jaučia ir kitas.. Jis savyje saugo visus prisiminimus.. Kartais žmogus pažvelgęs į dangų netikėtai prisimena tai, kas įvyko labai seniai ir netgi tai, ką žmogus stengėsi pamiršti.. Jis stengėsi iš visų jėgų, tačiau dangus to neleižia.. Akivaizdu, kiekvienas prisiminimas yra labai reikšmingas.. Netgi tas, kuris neleidžia pasirodyti šypsenai, bet verčia braukti ašarą.. Skaudūs prisiminimai yra svarbesni už malonius! Jie svarbūs tam, kad paskui žmogus galėtų mėgautis tokiomis smulkmenomis, kaip kito šypsena. Tik slogių atsiminimų dėka, žmogus tampa pastabesnis ir neretai net laimingesnis.. Jis suvokia, kokia nuostabi aplinka jį supa dabar!.. Žmogus gal ir nesijaučia visiškai laimingas, bet jis džiaugiasi.. Nuoširdžiai, nes dabar yra geriau, nei tada..

Keistuolis ir keistuolė!

             Mergina naiviai tikisi,  kad sutiks romantiką, kuris ją sužavės gėlėmis, eilėmis, dainomis, laiškais.. Nors ji pati vyrams neparodo savo jautriosios pusės, ji vistiek tikisi.. O gal atsiras toks, kuris žinos, ko jai reikia.. Toks, kuriam nereikės pasakoti, kaip jai trūksta romantikos, vyro švelnumo.. Žinoma, kad atsiras! 

            

           Gal ji tokį vyrą jau pažįsta, paprasčiausiai jis dar neatskleidžia savo romantiškosios pusės.. Mergina aikteli!.. Taip, ji pažįsta tokį vyrą! Jis atrodo labai vyriškas, nuolat juokauja.. Bet kartą jis pasakė patį romantiškiausią komplimentą. Tokį, kokio ji dar niekada nebuvo gavusi.. Jis skambėjo taip: „Kaip raudonosios gigantės ūkas“. Iškart po to sekė paaiškinimas. Raudonoji gigantė tai – žvaigždė, o ūkas raudonos žvaigzdės jau po sprogimo. Taigi raudonoji gigantė – tai aistringa nuostabi atsidavusi jausmams mergina, su kuria vaikinas jaučiasi laimingas, o ūkas jau po visko, kiek aprimus aistrai, tai spalvingas nuoširdus mielas pokalbis.. Mergina tokiu vaikino komplimentu liko sužavėta ir tik dabar ji patikėjo, kad egzistuoja tokių romantiškų vaikinų, kokio ji nori, apie kokį ji svajoja.. 

          Tas vaikinas ją nustebino, kaip nė vienam nebuvo pavykę. Ji vis skaitė ir skaitė, ir skaitė tą patį komplimentą, jo paaiškinimą.. Tą vakarą ji svajojo, kaip realiai išgirdusi, o ne perskaičiusi, būtų puolusi tam vaikinui ant kaklo. Ji svajojo, kaip stipriai būtų pabučiavusi jį.. Bučinys būtų buvęs toks pat stebūklingas, kaip ir pats komplimentas.. 

          Deja, jos idealusis, paslaptingasis  romantikas, jiem susitikus, elgiasi su ja, kaip su eiline drauge, kartais net kaip su draugu!.. Mergina jaučiasi pasimetusi. Ji pažįstą tą, apie kurį nevalyvai svajoja, o negali jo turėti.. Ji supranta, kad niekada nebūna taip paprasta, kad pakanka tik panorėti ir viskas ima pildytis.. Megina supranta, bet ji jaučiasi pasimetusi.. 

Ir visgi..

                 Ji yra laiminga! Taip, ji neturi mylimo žmogaus, bet ji turi labai daug gerų ir ją mylinčių draugų.. Taip, ji neturi begalės pinigų, bet ir be jų ji sugeba mėgautis gyvenimu.. Taip, ji turi begalę problemų su savo tėvais, seserimi, tačiau ji sugeba visa tai paversti juoku.. Ji turi milijoną priežasčių  liūdėti ir teigti, kad yra nelaiminga, tačiau visoms joms ji randa pasipriešinimą ir vis tiek teigia, kad yra laiminga. Ji moka mylėti, ji moka džiaugtis, ji moka mėgautis, ji moka gyventi! Ko daugiau reikia, kad būtum laiminga?! Reikia tik pačiam tikėti tuo, ką turi. Ji tiki!.. Ji nė kiek nebijo klysti, ji nebijo, kad kiti į ją žiūrės kvailu žvilgsniu! Ji sako tai, ką galvoja, ji dainuoja, nors tam talento neturi, ji šoka, jei tik to nori, ji rėkia, kai mano, jog nuo to jai bus geriau.. Svarbiausia, kad ji nuolatos šypsosi. Ji mėgaujasi absoliučiai viskuo. Anksčiau ji bijodavo vienatvės, o dabar ji mėgaujasi netgi ja. Kiekviena minutė praleista su draugais, jai suteikia dar didesnį norą gyventi! Ji trykšta energija, entuziazmu. Visi, visur ir visada ją pastebi, jei jos negirdi ar nemato, jos pasigenda. Jei ji dingtų, neliktų to nepastebėjusių žmonių. Ji užkrečia savo šilumą. Ji stačiokė, tačiau nuoširdi. Ji spinduliuoja šulima ir meile. Net tie, kurių ji nemėgsta, ją myli.. Tai, kad ji nemėgsta tam tikrų žmonių, ji parodo juokaudama. Savo entuziazmu ji pritraukia daugybę žmonių šalia savęs. Jie nuolat nori būti su ja, leisti laiką kartu. Ji sugeba žavėtis žmonėmis, ji sugeba džiaugtis su jais ir už juos ir nė kiek nepavydėti. Ji negalvoja apie tai, ką jos poelgiai atneš rytoj. Ji tiesiog gyvena.. Mėgaujasi.. Taip, ji neapsakomai laiminga!! Ji myli save..

                                                                                                                                         O iš tiesų?!.. 

Kitokia prostitucija

Kūno pardavimas.. Ne už pinigus!.. Už glamones, už miegą kartu, už apkabinimus ir švelnumą, kuris, kaip atpildas, gaunamas iškart po sekso.. Ji parduoda savo kūną, nieko niekam nesakydama. To nežino net jos sugulovai. Visai neseniai to nežinojo ir ji.. Tai vyko. Ir niekas nieko nežinojo!.. Ji teikia vyrams malonumą, save atiduoda kaip daiktą. Kartais vos keletui minučių ar pusvalandžiui, o kartais net valandai.. Priklausomai nuo to, ar vyras nori glamonių, ar eina tiesiai prie reikalo. O po sekso, ji ima pati. Ima tai, ko jai nežmoniškai trūksta!..

Ji parsidavėlė? Kekšė? Prostitutė?.. Ne! Ji – vieniša! Šalia savęs jausdama vyrą, ji nebesijaučia fiziškai vieniša. Tuo metu ji stengiasi ignoruoti, tai, ką kužda, o kartais net rėkia, jos vidus. Jausdamas vyrus šalia, ji nekreipia dėmesio į tai, ką žino.. O ji žino daug.. Tik, deja, sau to neatskleidžia. Kiekvienas vyro apkabinimas, švelnus bučinys jai leidžia įsivaizduoti, kad ji nėra vieniša siela. Ji užsimiršta.. Tiesiog mėgaujasi minutę, o kartais vos sekundę trunkančiu švelnumu ir artumu. Jį įsivaizduoja, kad suartėja ne vien jos ir jų kūnai, bet ir sielos. Ji tik įsivaizduoja..

Kasnakt ji užsiima seksu vis su kitu vyru. Pats seksas jai neteikia jokio malonumo. Jau seniai to proceso ji nebevadina mylėjimuosi. Tai tiesiog veiksmas, už kurį ji gauna neįkainojamą atlygį. Tai prekė!.. Jos kūnas – prekė, kurią ji siūlo už laikiną, dažnai apsimestinį, švelnumą, rūpestį, glamones..

Ji pati ilgai nesuvokė, kodėl vis nepasimoko ir kaskart miega vis su kitu vyru. Gal dėl to, kad nė karto su nė vienu nepatyrė orgazmo.. Ir kartą užsiimdama seksu su „tos nakties vyru“, ji pajuto, kaip stipriai laukia to momento, kai jis pagaliau patirs orgazmą, ji taip pat suvaidins tai. Suvaidins vien tam, kad vyras patirtų ne vien fizinį orgazmą, bet ir sielos orgazmą – jam pavyko patenkint ir ją. Ir pagaliau, jis atsiguls ant nugaros, rankos mostu pakvies ją prisiglausti prie savo krūtinės. Ji pajuto, kad kaskart, praskėtusi kojas ir leisdama vyrui įsiskverbti į ją, ji laukia tik tos „prisiglaudimo“ akimirkos. Ji persigando! Pati save mintyse pavadino prostitute. Save puolusi iškart ėmė ir ginti. Ji pamanė, kad yra geresnė už tas, kurios už seksą ima pinigus. Ji savęs neparduoda! Ji vykdo mainus! Ji atiduoda savo kūną už švelnumą, suvaidintą pilnatvę ir saugumą. Staiga ji sukluso.. Ji suvokė, kad jau ant rankos nebe pakanka pirštų tam, kad galėtų suskaičiuoti visus turėtus meilužius/sugulovus, ar kai juos pavadinti, ir kiekvieną kartą, kai ryte nubudę ir išsiropštę iš lovos ji su jais išgerdavo po puodelį kavos, jie išeidavo. Ji visada lieka vėl viena. Viena ir vieniša. Baisiausia yra ne tai, kad jie išeina, bet tai, kad ji ne tik nesitiki, jog jie grįš, bet to net nenori. Ji nenori, kad ir kitą naktį šalia jos gulėtų tas pats vyras. Ji žino, kad visi, su kuriais ji „vykdė mainus“, nebuvo tie, iš kurių ji norėtų daugiau, nei vienos nakties „pilnatvė“..

Bet kartą ji sutiko tokį, su kuriuo neplanavo „vykdyti mainų“. Neplanavo nubusti šalia jo. Ir visai netyčia, nė kiek neplanuotai jie mylėjosi. Taip – mylėjosi! Ji tą naktį nevykdė mainų, ji mėgavosi viskuo! Ji vėl, po širdies skausmų ir nieko nesitikėjimo, mylėjosi! Ir tą rytą ji nubudo šalia jo, jie atsigėrė kavos, po to ilgai šnekučiavosi. Jis nenorėjo išeiti. Nenorėjo, bet turėjo. Ir jam išėjus, ji pajuto, kad nori, jog jis dar grįžtų pas ją.. Ji norėjo vėl ir vėl nubusti šalia jo ir kartoti tą patį ritualą. Bet jis turėjo grįžti pas savo žmoną..

Eklera tikėjo, kad jos Ikaras kils iš pelenų!..

Jos istorija iš tiesų ne tokia trumpa ir ką tik buvo pateikta nei  jos pradžia nei pabaiga!.. Tai – pabaigos pradžia.. O gal pradžios pabaiga?.. Tai jai dar jai pačiai reikia išsiaiškinti!