Sukaupė drąsą ir pasakė tai, kas slypi širdyje. Pagalvojo, kad jis yra aklas arba net kvailas, kad suvoktų, jog ji juo žavisi, gal net myli.. Jis ilgai tylėjo. Ji, laukdama jo atsakymo, liejo ašaras. Buvo skaudu. Baimė gyveno kiekviename kūno plotelyje, ji tekėjo krauju! Ji nenustojo verkti. Pagaliau sulaukė atsakymo. Jis pareiškė nieko nesuprantąs, apie ką ji kalba ir paprašė jos daugiau taip nebekalbėti. Ji sustingo - suvokė, kad jis nėra kvailas. Tik nori tokiu apsimesti. Ji nusivylė. Išliejo širdį, o jis.. Ji jautė, kaip pagavo mažytę, tačiau nežemišką snaigę, kuri ėmė staiga ir ištirpo. Ištirpo dar net nepaliesta..
Mergaitė sėdėjo, susigūžusi kamputyje šalia lovos. Ji sėdėjo tyloje su savo jausmais. Aplink girdėjo tik juos. Jautė skatinimą iš vidaus iššaukti tai, kas joje susikaupė. Susikaupė meilė, sielvartas, abejingumas ir tyla. Ji svajojo apie didžiulį ežiuką, kartais manė, kad net myli jį.. Žinojo, kad jo spygliai saugo neapsakomai trapią ir itin jautrią sielą. Ji visaip bandė prieiti prie jo. Bandė parodyti, kad ji supranta jį ir bandė pelnyti ežiuko pasitikėjimą, kad šis leistų pažvelgti giliau.. Pažvelgti ten, kur gyvena jo jausmai. Pagaliau ji suvokė, kad niekada, nė kartelio, nebandė jo nusivesti į savo jausmų namus!.. o ji būtų nusivedusi jį ten, jei tik jis būtų bent kartą norėjęs.. Parodęs, kad nori.. O ji jam sakė, kaip jis jai patinka..
Jos abi žinojo atsakymus. Viena mergaitė žinojo, kad nelemta žmonėms laikyti snaigių šiltuose delnuose, o kita tuo tarpu žinojo, kad ežiukai niekada nenusimeta savo spyglių.. Jos buvo naivios tiek, kiek pačios to norėjo.. O norėjo labai.. Mergaitės nesugebėjo pasakyti meilei: "Mums nelemta..".. Meilė manė žinanti geriau!..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą