..dangus jaučia!..

       Ji važiuoja autobusu.. Regis mėgausjasi kelione.. Ausinėse išgirsta dainą: „Meilės nėra“.. Pati nepajunta, kaip skruostais ima riedėti ašaros.. Staiga suvokia, kas ką tik įvyko. Daina per daug giliai užgavo jos sielą. Ji prisiminė sugriautą savo laimę.. Kaip ji manė, mylėtą vyrą.. Deja, tai ne tik mylėtas vyras, bet vis dar mylimas.. Jis sužeidė jos sielą. Ji turėtų jo nekęsti.. Turėtų visa širdimi trokšti pamiršti jį.. Juk jau praėjo daugiau nei metai.. Tačiau ji suvokia, kad ji pati nenori paleisti jo iš savo gyvenimo.. Ji per daug jį myli.. Sakysite ji kvaila?.. O jūs geriau pagalvokite!.. Taip, ji gal ir kvaila.. Bet ji išprotėjusi iš meilės.. Jai baisu kada nors pabusti ir nebeprisiminti jo.. 

       Važiuoja autobusu ir prisimena paskutinę kartu praleistą naktį.. Jie nusprendė skirtis.. Jis gulėjo šalia jos.. Ji nuolat galvojo apie tai, kad tai paskutinė naktis, kai ji gali prie jo prisiglausti, pabučiuoti ir tos mintys jai neleido nurimti. Ji verkė!.. Verkė be perstojo.. Verkė, nes nežmoniškai mylėjo jį.. Nežmoniškai tebemyli jį.. Gal ji ir kvaila, bet jis jai buvo toks brangus, kad ji nesugeba jo paleisti.. Ji nesugeba gyventi be jo.. Vėl ašaros..

       Dangus jaučia žmogaus sielą. Skauda vienam – jaučia ir kitas.. Jis savyje saugo visus prisiminimus.. Kartais žmogus pažvelgęs į dangų netikėtai prisimena tai, kas įvyko labai seniai ir netgi tai, ką žmogus stengėsi pamiršti.. Jis stengėsi iš visų jėgų, tačiau dangus to neleižia.. Akivaizdu, kiekvienas prisiminimas yra labai reikšmingas.. Netgi tas, kuris neleidžia pasirodyti šypsenai, bet verčia braukti ašarą.. Skaudūs prisiminimai yra svarbesni už malonius! Jie svarbūs tam, kad paskui žmogus galėtų mėgautis tokiomis smulkmenomis, kaip kito šypsena. Tik slogių atsiminimų dėka, žmogus tampa pastabesnis ir neretai net laimingesnis.. Jis suvokia, kokia nuostabi aplinka jį supa dabar!.. Žmogus gal ir nesijaučia visiškai laimingas, bet jis džiaugiasi.. Nuoširdžiai, nes dabar yra geriau, nei tada..