Ikaras sužavėjo naiviąją baltąją rožę. Jis atsirado staiga. Išdygo lyg iš niekur. Ji nežinojo jo likimo, o jis nežinojo jos likimo.
Iki jam pasirodant, mažoji rožytė atrodė labai išsekusi. Ji buvo vystanti mažytė gėlytė, kuri vis tikėjosi, kad kas nors nepagailės savo laiko ir palaistys ją vandeniu, paprasčiausiu vandenėliu, kuris tekšojo netoliese, esančioje baloje. jai reikėjo vos keleto lašelių. Praeivių būdavo labai daug, tačiau nė vienas neatkreipė dėmesio į ją. O kadaise ji bujojo, buvo pasakiško grožio, jos žiedas buvo akinamai baltas ir toks didelis, kad nė vienas praeivis nesugebėjo nesustoti ir nepasigrožėti ja. Visi mėgavosi jos grožiu, tačiau vos pabandę prisiliesti prie gražuolės, būdavo skaudžiai sužeidžiami jos spyglių. Ji tuo didžiavosi. Didžiavosi, kai jai vanduo buvo prieinamas ir nereikėjo niekieno pagalbos. Ir ėmė jausti neapsakomą skausmą, kai vandens jai ėmė trūkti ir visi žmonės grožėjosi ja, bet bijojo prisiliesti prie nuostabiausio pumpuro.
Ji nusilpo. Išseko jos puikavimasis, pasitikėjimas savimi. Jos pumpuras ėmė vysti, pagelto. Palaipsniui ji darėsi vis varganesnė. Jai trūko rūpesčio!.. Ji jautėsi apleista.
Kartą ji pajuto, kaip kažkas lieja sūrų vandenį ant jos. Rožytė vandens lašelius gaudė, kaip orą gaudo žmogus. pakėlusi savo pumpurą baltoji gėlytė išvydo graudžiai liejantį ašaras vyrą. Jo skausmas leido jai atsigauti. Rožė akimirksniu nušvito savo akinamu baltumu. Jos stiebas greit išsitiesė ir ji savo pumpuru ėmė glostyti nepažįstamojo skruostą. Taip elgėsi ne dėl vandens poreikio, bet dėl to, kad ji norėjo jam atsidėkoti. Ji bandė jį paguosti. Tai buvo Ikaras.
Rožė glostė Ikaro skruostą, kaskart, kai jis ateidavo ir prisėsdavo šalia jos. Jis ilgai kalbėdavo, o ji klausydavosi. Rožė negalėjo nustoti mėgautis ne vien jo stebuklingu balsu, bet ir neapsakomu kvapu. Naivuolė manė, kad jam padeda, kad ne vien ji mėgaujasi jų draugija. Ji nė nenumanė, ką jis planuoja.
Jis vėl atėjo. Kaip visada. Ji glaudėsi prie jo. Jis kalbėjo. Ji užmerkė savo mažutes akutes. O jis.. Nuskynė naiviąją gėlytę ir parsinešęs namo ją pamerkė šalia lovos. Rožė suprato, kad ne dėl draugijos ji buvo reikalinga Ikarui. Jos naivumas išgaravo. Deja, buvo per vėlu.. Ji tikėjo, o jis sužlugdė ne tik tikėjimą, bet ir nuostabiausią draugystę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą