Ne to jis norėjo. Jis niekada negalvojo apie keistą burtų knygutę, kurioje galėtų įrašyti savo norą ir jis išsipildytų. Jis visada svajodavo apie tai, kaip sutinka savo svajonę ir pats ją pasiekia, be jokių burtų. Jis tikėjosi beprotiškos, keistos, kartais erzinančios, labai retai kam nors nusileidžiančios, nuolat žinančios, ką ir kada pasakyti, spontaniškos.. Tikros svajonės.. Realios - be jokių burtų!.. Jis niekada nesižavėjo daiktais, kuriuos lengvai gaudavo. Jam tai buvo per paprasta. Tokių net nevertindavo. O tuos, dėl kurių nuolat sunkai dirbdavo, turėdavo atiduoti visą save, kad tik juos gautų, jis mylėdavo!..
Jis neprašė jokios stebuklingos knygutės. Bet ją gavo. Visai netyčia. Jis manė radęs paprastą knygutę. Į ją surašė savo svajones.. Beveik visas, išskyrus pačią didžiausią! Tikrąją svajonę jis pasiliko tik sau. Bijojo ja dalintis net su knygute, bijojo, kad niekas nepavogtų, to, kas jam buvo slapčiausia ir brangiausia.
Užrašytos svajonės ėmė pildytis viena po kitos. Jis nė nesuprato, kas vyksta. Natūralu, jis pasimetė. Išsipildžiusios svajonės jį stebino, bet neteikė jokio malonumo. Nebebuvo tikslo siekti ir stengtis dėl ko nors. Jis nuleido rankas ir nusprendė niekada dėl nieko nebesistengti. Suvokęs, kad dėl to kalta knygutė, jis ją sudegino. Knygutė jam atnešė ne laimę, bet prakeiksmą.
Vieną vakarą, jis sutiko savo slapčiausią svajonę. Širdis krito į kulnis ir kilo aukštai į galvą. Jautėsi, lyg Kiškis Kvanka, šokinėdamas vietoje. Pasijuto kvailai. Buvo bepraveriąs burną. Ruošėsi sakyti ką nors, bet ką, visiškai nesvarbu ką, bet.. Jis nesugebėjo prisiminti, ar kartais netyčia neužrašė savo slapčiausios ir brangiausios svajonės į stebuklingąją užrašų knygutę. Suabejojo.. Suvirpėjo.. Nusišypsojo kreiva šypsena ir nusisuko. Svajonė liko besišypsodama ir kviesdama jį grįžti, bet jo baimė buvo stipresnė. Jis žinojo, kad tai ji, taip laukta, jau taip seniai mylėta.. Ir vistiek nuėjo. Nebegrįžo.
Apart buvęs laimingu, jis pasirinko amžiną liūdesį. Jis sudaužė savo svajonę. Jis atsisakė jos.. Užrašų knygutė nebuvo niekuo dėta. Tai buvo tik pretekstas. Kalta buvo jo valia ir baimė. Jis bijojo nesugebėsiąs pasiekti savo svajonės, savo paslapties. O reikėjo tik vieno kvailo arba protingo žodžio.. Tai nebuvo svarbu. Svarbiausia buvo žodis. Vienas.
Jis pasirinko gitaros skambesį ir alkoholį. Stengėsi apgaudinėti kitus, kad tai yra viskas, aks gali ji džiuginti. Bet svajonė žinojo tiesą. Jis niekada nesiliovė galvojęs apie ją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą