Tu...Labai

       Jis visada buvo kitoks nei visi vyrai. Dėl to juo žavėjosi daugelis moterų ir merginų. Tik jis niekada nerodydavo dėmesio joms. Jis buvo linkęs erzinti merginas. Vaikino humoro jausmas buvo gerokai grubesnis nei kitų! Būtų galima sakyti ATŽAGARUS ar net ATGRASUS. O tai tik dar labiau žavėjo. Jis teigdavo, kad niekada nesako komplimentų - tik tiesą. Bet, kai sakydavo "tiesą", ji būdavo iš koto verčianti!.. Kitaip jį galima pavadinti BEPROČIU. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė labai rimtas, gal net per daug rimtas. Reta, kuri suprasdavo jo juokus. Taip pat vaikinas turėjo keletą, skirtingą reikšmę turinčias, šypsenas. Viena reiškė, jog jis kalba nuoširdžiai, kita reiškė, kad jis ironizuoja, dar kita, kad meluoja ir dar daug, daug tokių. Buvo vos vienetai žmonių, kurie sugebėdavo skirti jo šypsenas. Kartais, kai jis kalbėdavosi su aplinkiniais, jo akyse imdavo žibėti keistos kibirkštėlės. Jas pastebėdavo visi, tik beveik niekas nesuprasdavo jų reikšmės. 

       Mergina buvo labai charizmatiška. Jos visada visur būdavo pilna. Niekas niekada nesugebėdavo nuspėti, ką ji iškrės, kokia ji bus, kokios nuotaikos. Ji pasižymėjo ryškiu spontaniškumu, buvo šiek tiek koketiška. Gal net stipriai koketiška.. Ji mėgdavo suvilioti vyrus, bet nesakydavo jiems, kad žavisi jais ar, kad jai kuris nors patinka. Ji nelabai mėgdavo kalbėti su bet kuo apie savo asmeninį gyvenimą, ypač, kas lietė meilės reikalus. Ją visi laikė itin nenuspėjama ir šiek tiek keista mergina. Ji sugebėdavo bet kokioje kompanijoje žmonių, susirasti draugų. Jos energingumas traukė aplinkinius. Ją visada išduodavo akys, bet jos akis skaityti mokėdavo ne visi.

       Jie žaidė lengvabūdišką žaidimą. Visi, sėdintys prie stalo, turėjo pasakyti, kas juos traukia. Tai būtinai turėjo būti žmogus, kuris sėdi prie to paties stalo. Ji sėdėjo prieš jį. Abu liko nepasakę, kas juos traukia. Žinoma, didžiausia intriga žaidžiantiesiems buvo, ką pasakys Beprotis. Niekam nebuvo tekę girdėti, kaip jis kam nors sako, kad kas nors jį traukia.. Galiausiai jis ryžosi kalbėti. Jis pažvelgė į ją. Nusišypsojo. Ji pažino jo šypsenas. Tai buvo nuoširdžioji šypsena. Jis buvo laimingas. Galiausiai jis pasakė: " TU man patinki, LABAI." Jis žinojo, kad mergina jam buvo neabejinga. Na, bent jau anksčiau. Iš kur žinojo?.. Ji jam buvo tai sakiusi. Jau seniai.. 

      Po tokių Bepročio žodžių, visi aplinkiniai nustėro. Mergina, išgirdusi jo žodžius, sustingo. Norėjo ką nors pasakyti, bet daugiau, negu nuoširdi šypsena ir simpatiškas kuklumas neišspaudė. Galiausiai ji nusišypsojo dar kartelį, nuleido akis ir vėl pažvelgė į jį. Ji norėjo jį pabučiuoti, bet varžėsi aplinkinių. Pati tuo stebėjosi, nes tai jai nebuvo būdinga. 

       Jis pasimetė. Jis nežinojo, kaip reaguoti į jos tylą. Užplūdo įvairiaspalvės mintys. Pačios tamsiausios ėmė ir užvaldė. Jis pagalvojo, kad merginos simpatija išblėso. Vis dėl to, po jos prisipažinimo praėjo beveik metai. Kiek galima laukti. Jis pamanė pavėlavęs, tačiau nekaltino merginos - ją tik pateisino. Kalino save. 

       Po to, kai visi pakilo nuo stalo ir pradėjo vaikštinėti, kas parūkyti, kas pasikalbėti, mergina priėjo prie jo ir paėmė jį už rankos. Ji pajuto, kaip jis suspaudė jos delną savajame. Tą akimirką jam pasidarė aišku. Ji prigludo prie jo.