..! Protui išeiginė !..

Ar esi kada nors sapnavęs sapną, 

Kuriuo tikėjai taip stipriai, 

Kad net nubudęs pakraupai? 

Ar esi kada nors gyvenęs juo? 

Ar esi tikėjęs sapnu taip stipriai

Čia - ne miego šalyje?

Papasakok!

Aš sapnavau. Ir įtikėjau. 

Žinau, kad taip ir bus. 

Taip jau yra. 

Tiesiog tai dar, kol kas, nepadaryta.

Tai taps tikrove, kai likimas to norės.

Sakai nepasikliauti likimu?! 

Kaip aš galiu nepasikliauti juo? 

Tai reikštų nepasitikėt savim.. 

O aš savim tikiu!

Kaip stebuklingai realiu, 

Tikrove virsiančiu, sapnu. 

 Aš esu likimas. 

Tai aš tas stebuklingas sapnas! 

Tik neprašyk pamiršt save.. 

Tik neprašyk nebetikėti.. 

O tu buvai kada praradęs viltį? 

Nors kartą?.. 

Jautei liūdesį ar skausmą? 

O skonį netekties žinai? 

Jauteisi kada nors netekęs to, 

Kas iš tiesų nebuvo tavo niekados? 

O kada nors tikėjimas sugrįžo? 

Tikėjimas žmogum, 

Ne vien destrukcija. 

Skęsti teko kada nors? 

O ranką ištiesė kas nors?..

Žmogau! 

Išgirsk bent kartą, ką sakau, 

Ką siūlau, kuo tikiu, ko noriu. 

Nemanyk, kad protas visažinis. 

Taip, jis žino daug. 

O aš jaučiu 

Tą patį, ką ir tu. 

Tikėki likimu, 

Nes jis - tai mes! 

Suteikim protui laisvą dieną. 

O laisvą valią tu paliki man. 

Bent kartą. 

Nors vieną dieną.. 

Pažaiskim likimu..

Gailėsies?.. 

Ne! Aš tai jaučiu. 

Tai jaučiam MES!