Suglamžytas popieriaus lapas. Jis mėtosi kampe, kur turėtų stovėti šiukšlių dėžė. Apart vieno popiergalio ten nieko daugiau nėra. Šiukšlė šiukšlių kampe. Šiukšlėje išdėstytos mintys autoriui per skaudžios. Jis savo mintims suteikė materiją. Iki to, tai buvo padriki žodžiai, raidžių chaosas. Popierius, pieštukas ir bereikšmiai žodžiai sugriovė įsivaizduojamą autoriaus harmoniją su savimi pačiu. Jis manė jau pamiršęs praeityje buvusį žmogų.
Chaosui suteikta būtis. Ji sukėlė skausmą. Žmogaus harmoniją ištiko apokalipsė.
Keistoje, niekam nesuprantamoje, net ne logiškoje, gal ir absurdiškoje istorijoje slypėjo tiesa. Rašytojas ją stūmė į tolimiausią atminties stalčių.
Ranka rašė, o žmogus skaitė. Tai buvo jo širdies istorija, jo praeitis ir galima ateitis. Tai buvo jis! Seniai pamirštas - tikrasis jis..
Iš chaoso sukurta istorija. Žmogus greit pats save pavertė į suglamžytą popierių, į tą pačią šiukšlę. Jis atsisakė tikrojo savęs ir priėmė kažkieno sukurtą šablonišką marionetę.
Tai būtų buvusi paskutinė jo istorija, kartu ir paskutinė kampe gulinti šiukšlė. Tačiau maža mergaitė ją pakėlė. Perskaitė. Popieriaus skiautelę nunešusi tėčiu, mergaitė pasakė: "Kai aš užaugsiu, rasiu tą žmogų ir jį labai labai mylėsiu". Ji paprašė tėčio dar kartelį perskaityti suglamžytą istoriją. Žmogus, kampe gulėjusiai šiukšlei, suteikė gyvenimą. Savo gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą