Danguje plevenantys debesys. Jie įgauna pačias įvairiausias formas. Gražuolis kaimynų šuo, o šalia jo plaukia zuikis su gigantiškomis ausytėmis. Formas, itin ryškiai, galima matyti giedrą vasaros dieną, kai danguje plevena pavieniai debesys.
Naktis. Neapsakomai giedra! Ryškiai šviečia pilnatis. Ji keliauja namo. Spaudžia šaltukas. prisimena, kaip būdama dar vaikas, ji žiūrėdavo į dangų. Nejučiomis akys nukrypsta būtent ten. Pirmiausia, ji pamato ryškų mėnulį. beveik įmanoma matyti jo kraterius. Tada, visai netyčia, pažvelgia į įdomų debesį. Aplink pilnąjį mėnulį, susidariusi tuščia ertmė. ji neužpildyta debesimis. Forma, merginą priverčia aiktelėti iš pasigėrėjimo! Tai širdis. Ji šypsosi! Nuleidžia akis į žemes. Toliau šypsosi. Prieš ją eina piktas senas dėdulė, kuris neatsispiria pagundai pabambėti ant jaunos, momentinės laimės apimtos, besišypsančios merginos. Tai jai sukelia dar didesnį juoką. Gera..
Ji pažvelgia į dangų dar kartelį. Šį kartą mėnulio nebesupa širdies formos ertmė. ji pamato dar vieną širdutę, visai netoli mėnulio. Bet šį sykį, ji jau ne tuščia ertmė, ji sudaryta iš debesų. Lyg pats dangus jai sakytų, kaip stipriai ją myli.
Anksčiau ji visame kame bandydavo įžvelgti ženklus. Nesvarbu, kur pamatydavo širdutę, mergina tuoj sugalvodavo jai kokią nors reikšmę. Dabar - kitaip. Taip, ji myli dangų ir gal jis myli ją, tačiau širdis danguje dabar yra tiesiog gražus, tikrai žavingas dangaus pokštas! Miela. Gera. Kelia nuotaiką. Tai viskas, ką ji reiškia. Danguje iš debesų sukurtas drakonas gali reikšti tiek pat, kiek ir toji širdis.
Šį kartą ji nepataikė. Širdis danguje nebuvo vien gamtos išdaiga. Tai buvo ženklas..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą