Mažytis voriukas nuolat gąsdina didelius žmonės. Jie pamatę vabalėlį ima rėkti iš siaubo. Taip. Būtent šitą emociją jis ir mato didelių, juos taip žavinčių žmonių veiduose. Siaubas verčia jį patį bijoti savęs. Jo laimė pamažu išgaruoja. Jos vietoje įsigali siaubas, panieka, gailestis.
Voriukas svajoja apie tai, kaip jis galėtų džiaugtis saule ramiai pindamas savo voratinklį ir klausydamasis malonių žmonių pokalbių. Jis taip pat nupintų keletą žodžių, jei tik žmonės nerėktų vos pamatę jį. Jis žino tiek daug.. Jis matė tiek daug.. O visu tuo pasidalinti neturi galimybės. Jo bijo žmonės, o pats voriukas bijo kitų vorų. Ir jam jie baisūs. Jis pateisina tuos, kurie bėgasi nuo jo. Jei tik jis galėtų tapti kuo nors kitu, jis mielai atsisakytų stebuklingų savo voro siūlų. Jis bet kam atiduotų galimybę matyti pasaulį kitaip. Jis - tai ne jis.
Jei tik mažas voriukas žinotų, kaip virsti gražia lakštingala, kuria žmonės taip žavisi ir jos klausosi be baimės, net pasigėrėdami. Ak, o jei jis galėtų tapti žmogumi! Jis nuolat svajoja, kas būtų, jei jis nebūtų įkalintas tokiame bauginančiame ir labai labai atgrasiame pavidale.
Voriukas žino, kad jis viduje labai geras, mielas, nuoširdus, linksmas ir tikrai labai žavingas. Jis žavingesnis net už mažytį žmonių vaikutį, kuriuo visi taip žavisi. Jis žino, kad yra nusipelnęs ne riksmo ir siaubo žmonių veide, bet šiltos šypsenos ir meilaus žodžio.
Jis silpnas stipruolis. Jo išorė stipri išgąsdinti net patį drąsiausią žmogų, bet silpna, priversti nusišypsoti ir pasigėrėti. Jo vidus stiprus priversti nusiraminti, pajausti meilę ir šilumą širdyje, bet silpna priversti išsigąsti ir įskaudinti..
Aš tik mažas voriukas..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą