Baimė, panika, nepaaiškinamas nerimas, apgailėtinas pyktis ir absurdiškas pavydas išgaravo! Jis buvo atsiradęs taip staiga, kad net suvokti, kaip tai įvyko ir kodėl taip nutiko, buvo neįmanoma. Dingo taip pat staiga. Ilgam? Neaišku.. Viliuosi, kad baisūs ir iš vidaus žlugdantys jausmai daugiau niekada nebegrįš.
Dabar lengva, gera, ramu. Tai palaima ir harmonija. Norisi, kad viskas liktų būtent taip, kaip yra šiuo metu. Išsvajota harmonija pasiekta vos per keletą minučių. Niekaip su savimi nedirbant. Tiesiog pabėgus. Gera. Pabėgimas retai kada būna gera išeitis, bet mano atveju, jis tiko. Jis padėjo. Kartais reikia atokvėpio tarp problemų sprendimo. Tai tarsi minutės pertraukėlė per krepšinio varžybas. Reikia atgauti jėgas, kad vėl galėčiau žaisti rezultatyviai, be reikšmingų klaidų. Liko tik kelios sekundės iki to, kai vėl turėsiu išbėgti į aikštelę ir vėl bandyti pelnyti taškus bei ginti savo aikštelės pusę. Jaučiu jaudulį. Bet tai nėra stebinantis faktas. Aš, gi, krepšininkas, žaidžiantis prieš gyvenimą. Aš su savo komanda prieš jį su savąja.
Jaudinuosi. Varžybų metu nenoriu suklupti pačiu svarbiausiu momentu. Nenoriu pražiopsoti lemiamos akimirkos metimui. Privalau pelnyti kuo daugiau taškų!
Minutės pertraukėlė baigsis. Tuoj.. Visi, iki minutės pertraukėlės, buvę jausmai išgaravo. Grįšiu su nauju ryžtu (kur kas didesniu nei varžybų pradžioje), užsidegimu, drąsa, užsispyrimu. Dabar kur kas labiau noriu laimėti. Pasitikiu savo jėgomis. Abejonėms, paprasčiausiai, nebelieka laiko. Varžybos jau beveik įpusėjo. O aš stengsiuosi iki pat galo.
Esu komandos gynėjas ir puolėjas; esu centras; esu komandos kapitonas ir visi žaidėjai; aš taip pat esu ir treneris! Viskas priklauso tik nuo manęs.. Turiu įveikti.. Užbaigti varžybas be didesnių traumų. Privalau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą