Kelyje atsiranda bepročiai.. Jie būna šalia.. Su jais linksma.. Bet, šast, vieną dieną jie dingsta kažkur.. Neaišku kur.. O ko daugiau galima tikėtis iš bepročių?! Jie niekada nebūna pastovūs. Pastovumas juos sužlugdytų. Sutryptų! 1.. 2.. ir nebėra.. Kaip mat išgaruotų visas žavesys.
O kartais ir aš pagalvoju. Gal tai aš vienas tų bepročių.. Atsirandu šalia įdomių vietų, objektų. Leidžiu laiką su jais. O tada užsimanau dingti. Dingstu, nes nenoriu, kad taptų nuobodu. Nenoriu tapti ir pats nuobodžiu. Bijau stagnacijos..
Raudonąja versme žavisi visai ne tai, ko laukia ji!.. Per daug ramumos.. Per daug gėrio.. Per daug švelnumo.. Tiesiog ne tai.. Jai reikia kur kas stipresnės dvasios objektų. Ji trokšta nuotykių. Tokių, kurių nesulaukia iš medžių ar dangaus. Jai reikia būtent tų bepročių, kurie greit pabėga. Stebuklingai dingsta.
Raudonoji versmė gyvena giliame sąstingyje. Ji mato vis tą patį. Tą pačią gamtą, tuos pačius žmones. Ji girdi vis tą patį.. Graudu matyti tokią situaciją. Ji norėtų, ką nors pakeisti, bet tai ne jos valioje. Kai tuo tarpu aš galiu daryti kažką. Žinoma, pasekmės niekada nebūna aiškios nuo pat pradžių.. Tačiau aš turiu galimybę..
Turiu galimybę ir visada renkuosi lengviausią kelią. Visada bėgu. Nuo visko. Pabėgčiau ir pats nuo savęs. Pabėgčiau?! Jau bėgu.
Ne aš reikalingas raudonajai versmei, bet ji reikalingas man. Aš jai galiu dovanoti tik absurdišką chaosą, o ji man gali padovanoti pačią tikriausią ramybę, harmoniją. Taip! Harmoniją!.. Mielai padovanočiau, paaukočiau ar net atiduočiau savo beprotybę ir visą savo keistumą už sielos harmoniją! Ne. Per daug drastiška. Neatiduočiau savęs. Pasidalinti galėčiau. Bet atiduoti - ne. Aš kvailys, kuris dažnai, net labai dažnai elgiasi nepagalvodamas apie pasekmes. Niekada nepamąstau ar man bus naudos iš to, ką darau. Nepamąstau ir apie žalą. Kvailas beprotis.
Aš ištroškęs raudonosios versmės. Tačiau esu per daug išdidus ir principingas, kad tai pripažinčiau.
Aš - chaosas, o ji - harmonija. Aš - beprotybė, o ji - ramuma. Aš - bailys, o ji - drąsuolė!
Verčiau jau mirsiu iš troškulio, nei pripažinsiu, kaip man reikia to, ką gali duoti kiti..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą