O aš imu ir pabėgu. Trumpam. Dingstu tarp debesų. Tikiuosi ten rasti sielos ramybę, pažinti save. Tikiuosi neišsigąsti to, ką talpinu savyje. Atrodo, lyg ten būtų džiunglės. O gal aš klystu. Visai įmanoma, kad manyje viskas taip paprasta, kad net eiliniai pusryčiai yra sudėtingesni..
Dingstu, nes jaučiu, kad reikia ramybės, susitaikymo su savimi. Tai, kas mane erzina, ruošiuosi palikti aukštai. Paliksiu tai, kas negražu, kas trukdo gyventi. Nedarysiu dangui žalos! Tiesiog, tikiuosi, kad jei negražius ir atstumiančius dalykus paliksiu dangui, jie taps gerais. Kitaip neįmanoma. Dangus glaudžia saulę, mėnulį, žvaigždes ir debesis! Jie nuostabūs! Dėl to esu tikra, kad mano negražios savybės transformuosis. O kai jos pasikeis, kiti, kurie stokos drąsos, ryžto ar ko nors kito, leisis į paieškas danguje ir jas ras. O radę pasiims sau!
Aš nepametu ir neišmetu nereikalingo daikto. Aš tiesiog juo dalinuosi. Dabar jis niekam nereikalingas, visai kaip sudužęs puodukas. Tačiau nereikia jo išmesti. Jis gali tapti pačia gražiausia puošmena. Sudužęs puodelis gali virsti pačiu gražiausiu vazonėliu mažytei gėlei.
Nemielos savybės keisis.. Iš visiškai nesimpatiško kokono, jos virs gražiausiu ir itin spalvingu drugiu! Kažkam jos taps pačiomis vertingiausiomis. Kažkam jos ne tik praskaidrins dieną, bet ir visą gyvenimą pavers į gražiausios svajonės išsipildymą.
Žinau, ne tik tikiu, bet ir ŽINAU, kad dangus gali daug. Jis padaro daug, kai tinkamai duodi ir tinkamai imi.. Kai daliniesi. Šiandien aš duodu ir grąžos laukiu tikrai ne sau. Dovanoju dangui tai, ką jis pavers grožiu ir gėriu. O tada padovanos tam, kuriam to labiausiai reikia.
Žmogus taps laimingu! Ką gali žinoti, gal būtent mano žmogus taps laimingu!! Dovanoju, nežinodama, kam skirta mano dovana (žinoma, jau patobulinta!). Ir dėl to, jau dabar, jaučiu dvigubą laimę! Nebeturiu balasto ir kažkam suteiksiu tai, kas kažkam gali reikšti laimę!..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą