Jame rasiu ją!

http://www.youtube.com/watch?v=DHhp4oEvpuE

Vis ko nors ieškau.. Kartais žmonių, kartais savęs, kartais tikslų, bet dažniausiai mano paieškų objektu būna tikra meilė. Ne šiaip suvaidinta serialuose ar dar kokiose romantinėse dramose, bet gyvenime. Ieškau tokios meilės, kuria nė kiek nesuabejočiau. Pamatyčiau ir pasakyčiau - RADAU!.. Žmonės man sako, kad tokios meilės nėra ir aš jos niekada nerasiu. Bet aš netikiu ir vis tiek kantriai ieškau jos.

Kažkada jos ieškojau visame pasaulyje. Maniau, kad tikra meilė yra pas visus žmones. Stengiausi pamatyti ją šeimose. Tiesiog vaikščiodama gatve.. Ieškojau tarp įvairaus amžiaus porų, tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų.. Bet nė karto nemačiau nieko panašaus į tikrą meilę. Mačiau draugystę, artumą, švelnumą, rūpestingumą.. Mačiau labai daug jausmų, bet ne tikrąją meilę. Suvokiau, kad ieškau per plačiai. Tikrą meilę rasti galiu visai čia pat. Atsisukau į save.

Man atrodo, kad nemoku mylėti, tad jei jau savyje sugebėsiu rasti tikrą meilę, tada žinosiu, kad ji iš tiesų yra. Tikra.. Man sako, kad ir jis nemoka mylėti. Sako, kad jis gali daug, bet nemoka jausti tikrų jausmų. O aš tuo netikiu. Žinau, kad jis moka mylėti. Jis moka mylėti kitaip, nei tiek, kurie man pasakoja apie meilę. Jis moka mylėti iš tiesų. Žinau, kad ieškodama jame ir savyje aš rasiu meilę. Rasiu ne tokią meilę, apie kurią visi kalba. Ten nebus jokių drugelių ar dar kokių kirminų. Jame ir manyje slypi ta meilė, kurios aš ieškau ir žinau, kad rasiu. Reikia tik stiprybės ir kantrybės.

Jau ne kartą atsimušiau į jo gynybines sienas. Ir dar ne kartą atsimušiu. Žinau, kad savo ypatingus jausmus jis slepia, nes mato, kad tikrus jausmus žmonės pavertė į lakoniškus stereotipus. Niekas nebežino, ką jie iš tiesų jaučia, kol kito to neįvardija. Kažkoks girtas filosofas papasakojo apie tai, kad meilė yra drugeliai ir dar kažkokios nesąmonės, kurios skraido pilve, tai dabar visi kalba taip pat. O jei nuoširdžiai imtų ir pasakytų, ką jie jaučia, kai myli. Kai iš tiesų myli. Štai kas būtų meilė!

Nėra vienodų jausmų. Visiem žmonėms jie yra skirtingi! Kad ir tie patys elementariausi džiaugsmas ir skausmas. Jie nėra vienodi. Vieni žmonės iš džiaugsmo gali verkti, kiti tik juoktis. Kai kurie žmonės džiaugsmą jaučia kiekviena kūno ląstele, o kitiems jis jaučiamas tik mintimis.. Mes esam per daug skirtingi, kad galėtume vienbalsiai apibūdinti jausmus vienodai.

Aš neieškau tos meilės, apie kurią visi kalba. Tai nėra meilė. Tai absurdiškas stereotipas, kuris žlugdo tikrus jausmus! Nereikia visame kame būti vienodiems.. Kam ta pilka masė, kuri jausmus taip pat daro pilkais ir jau nebe tokiais tikrais?! Žmonės tokie tingūs.. Jie net nebe sugeba jausti tikrų jausmų.. Iki gali išjausti to, ką laiko savyje. Jausmus reiškia kaip ligos diagnozes. Juokiuosi, vadinasi džiaugiuosi. Bučiuojuosi, vadinasi myliu. Verkiu, vadinasi skauda. Absurdas!

Žinau, kad jis jaučia tikrus jausmus, bet nerodo jų niekam. Nerodo, nes liks nesuprastas. Jis jaučia kitaip nei ta pilka masę. Neprarasiu vilties niekada! Žinau, kad tikra meilė yra ir žinau, kad ją turi jis. Ją turiu ir aš. Aš ją rasiu! Mumyse! Mes leisim vienas kitam paliesti tikrus jausmus. Jis nebijos manęs. Jis pasitikės ir parodys. Aš taip pat nebebijosiu ir parodysiu. Jis ir aš viską suvokiam kitaip. Dėl to ir nepasiduodam pilkos masės įtakai. Dėl to mes jaučiam tikrus jausmus..

Esu užsispyrusi ir kantresnė nei maniau. Man pavyks prisibelsti ten, kur jau seniai niekas nebuvo apsilankę. Mano valios ir tikėjimo užteks. Jo nepritrūks!