Vien savo buvimu jis mane traukia iš duobės. Pats to nežino. Aš taip pat tai suvokiau tik dabar. Būdama šalia jo ar tiesiog bendraudama su juo, aš jaučiu, kad radau save. Nebandau apsimesti tuo, kuo nesu, nebandau būti nei geresnė, nei blogesnė. Esu tiesiog tokia, kokia iš tiesų esu. Jaučiuosi laisva. Savimi..
Tik pradėjusi bendrauti su juo aš supratau, kas man iš tiesų neapsakomai patinka. Suvokiau, kokia muzika man teikia didžiausią malonumą; koks muzikos instrumentas mane atpalaiduoja ir leidžia pasinerti į meditaciją ar tiesiog į kūno ir sielos relaksaciją; kaip elgdamasi jaučiuosi gerai; kokia iš tiesų esu aš pati. Visi elementarūs egzistenciniai klausimai išnyko. Jis buvo mano atsakymas į visus klausimus. Nepajutau, kaip visiškai nieko nedarydamas, tiesiog kalbėdamas nereikšmingus dalykus ir kartais žvelgdamas į akis, jis man padėjo subręsti. Aš užaugau savo vidumi!
Dar vakar maniau, kad gitara man patinka tik dėl to, kad jis ja groja neapsakomai gražiai. Tačiau paklausiau kitų, kurie groja šiuo instrumentu. Man vis tiek oda lakstė šiurpas, plaukai stojosi piestu. Jaučiau karštį užliejantį visą kūną. Gitara sukuria mano muziką!
Rokas, dainuojamoji poezija.. Kažkas nerealaus! Tai, kas priverčia atsijungti nuo problemų. Klausau ritmo, žodžių ir iškeliauju ten, kur dainuojama. Įsijaučiu į tai, kas dainuojama. Gyvenu kitur. Trumpam pabėgu. O kartais tokie pabėgimai visai netikėtai padeda rasti atsakymus į mane kankinančius klausimus. Kartais ten išsprendžiu savo problemas, net nebandydama to padaryti. Ežiukas man tai padėjo padaryti. Jis man pasiūlė šią muziką. Visai netikėtai jis mane nuvedė ten, kur jaučiuosi sukrėsta muzikos garsų. Niekada nemaniau, kad muzika mane gali taip stipriai paveikti..
Būdama su juo kalbu ir negalvoju ką. Tiesiog leidžiu žodžiams patiems atsirinkti, kurie nori būti išgirsti. Aš atsipalaiduoju. Trykštu spontaniškumu. Nedvejoju. Tiesiog veikiu. Jei noriu, tai atsistoju iš šoku, jei noriu tiesiog tyliu ir nekalbu, o kartais imu ir šaukiu. Darau tai, kas priverčia mane jaustis gerai. Šalia jo niekada nekyla klausimų: "Ar aš elgiuosi tinkamai?", "Ką dabar sakyti?", "O ką apie mane pagalvos kiti?". Tada man gera būti savimi, neapsakomai gera!
Iki pažinties su Ežiuku buvau susikausčiusi. Buvau pamiršusi, ką reiškia spontaniškumas, drąsa, nuoširdus juokas, atviras bendravimas, kad ir kartais lakoniškas, bet nuoširdus - TIKRAS!!.. Jis net nežino, kaip stipriai man padėjo vien tuo, kad atsirado mano gyvenime.. Niekada jam to nesakiau. Niekada to pati nesuvokiau.. Ir tik po pusantrų metų, kad ir šiek tiek keisto, bet gražaus draugo ir draugės bendravimo aš supratau, koks jis man reikšmingas. Suvokiau, kad niekada nepamiršiu šio žmogaus ir, kad visą gyvenimą jam liksiu skolinga, nors jis to ir nežino..
Bėgu nuo meilės, bet meilė pati ateina. Ji neleidžia prasprūsti jai pro akis. Buvau nusiteikusi tam, kad mudu taip ir liksim tik draugais ir jokių intymių santykių tarp mūsų niekada nebus. Bet štai!.. Pirmas mūsų bučinys, kai to mažiausiai tikėjausi. Žinau, kad bučiavomės tik kartą, tiek vieną vakarą, gal ir paskutinį, bet šito niekada nepamiršiu.
Senuosius metus palydėjome apsikabinę. Tada pažvelgiau į jį ir norėjau bučiniu į skruostą pasveikinti su žingsniu į naują pradžią, bet jis pasuko mano veidą ir pabučiavo mano lūpas. Karštis nudilgino visą kūną. Negalėjau liautis ir paprastas bučinys tapo aistros pliūpsniu. Aplink nebeliko nieko - tik aš ir jis. Ir mes nesiliovėm. Jis tęsėsi ir tęsėsi.. Dar ir dabar visa tai atrodo lyg sapnas. Metai prasidėjo svajonės išpildymu. Tą akimirką suvokiau, kad nėra nieko neįmanomo.
Ežiuko bučinys buvo man įrodymas, kad stebuklų būną ir svajonės iš tiesų pildosi. Tiesiog jos turi būti tikros ir kilti iš širdies.. Žinojau, kad tas milžiniškas stebuklas truks tik tą vakarą, ryt jis išgaruos ir vėl viskas bus po senovei. Žinojau. Dėl to mėgavausi kiekviena akimirka: kai jis mane vėl ir vėl iš naujo apkabino; žiūrėjo į mane ir nuoširdžiai šypsojosi; kai stebėjo mane miegančią; kai masažavo mano nugarą; kai glostė odą ir uostė mano veidą; kai pasakojo, kokia, jo akimis žiūrint, aš iš tiesų esu; kai prisipažino, kad jam trūksta drąsos pačiam sau pripažinti, jog jam labai patinku.. Mėgavausi ir įsiminiau kiekvieną akimirką, nes suvokiau jos laikinumą. Jis man padėjo išmokti džiaugtis akimirkos malonumu, saugoti jos teikiamą palaimą ir nešiotis ją su savimi! Jis mane išmokė kantrybės, tikėjimo savimi. Ir tik jis mane išmokė stiprybės.
Net jei tai niekada nebe pasikartos, išsaugosiu visas akimirkas atmintyje. Jos man pačiomis sunkiausiomis dienomis padės prisiminti man, kokia aš iš tiesų esu ir kas man tai padėjo atrasti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą