Labai prašau, tik vieno - paleisk mane. Leisk man tave pamiršti. Pykčio maža. Išmokyk nekęsti tavęs!.. Jau nebežinau ko imtis ir kokiu žvilgsniu į viską žiūrėti. Nebegalvoju apie tave. Nebekalbu. Tačiau tu mane atakuoji sapnuose. Kasnakt.. Ir kasnakt pasakoji, kokia aš tau brangi. Prakeikti sapnai neleidžia tavęs pamiršti! Nenoriu jausti, to, ką jaučiu tau! Nebenoriu nė trupučio! Žmogau, išmokyk nekęsti tų apgailėtinų savybių, kurias dievinu. Išmokyk nekęsti ne vien tavo gerųjų savybių, bet ir blogųjų, tų, kurių nekenčia visi.. Aš suvokiu, kad buvimas su tavimi yra neįmanomas. Suvokiu, kad iš tiesų aš tau tiesiog keletą kartų matytas žmogus. Oi, ne! Net ne žmogus.. Moteris.. Gi pagal tave, moteris neverta žmogaus vardo!.. Išmokyk mane matyti tave tokį, kokį mato kiti.
Kvaila jausti apmaudą ir versti sielą verkti dėl to, ko niekada neturėjau. Aš stengiausi daryt viską: stengiausi atverti tau savo sielą, stengiausi bėgti nuo tavęs, stengiausi mylėti ir nekęsti, stengiuosi galvoti ir kartu neprisiminti.. Nesiseka niekas. Kad ir ko imuosi, kas susiję su tavimi - susimaunu. Visada. Jau vien tai turėtų mane pykdyti. Tai turėtų padėti tavęs neapkęsti. Bet nepadeda!.. Tai verčia ilgėtis!..
Jau atrodo nusispjaunu į tave ir į tai, kokius jausmus man kėlei. Atrodo, kad tu man tiesiog praeitis - dabartyje tavęs nebėra. Sapnai verčia tave prisiminti. Ir vėl viskas iš naujo. Kova su savimi dėl tavęs.. Likimo ironija! Noriu pamiršti tai, ko neturėjau. Padėk! Nieko daugiau nebenoriu iš tavęs. Nebenoriu prašyti nei romantiškų akimirkų, nei šiltų bučinių, nei karštų apkabinimų ar svilinančių prisilietimų, nebenoriu nei sielą virpinančių glamonių.. Nebenoriu nieko apart tavęs pamiršimo. Ne, nenoriu pamiršti taip, tarsi susirgusi amnezija. Noriu pamiršti jausmus, kurie mane erzina, jie man kelia pyktį ir slogumą.
Suprask, kad trukdydamas man gyventi, nedovanoji laimės nei sau, nei man. Nori stovėti vietoje? Tai stovėk sau laimingas, bet malonėk netrukdyti man judėti pirmyn. Vaikščiojimas ratu mane varo iš proto. Atrodo dar keletas ratų ir išprotėsiu galutinai. Neteksiu ne tik jausmų, bet ir sveiko proto. Jo dar turiu! Taip, taip, dar turiu! Pakaks tau būti tokiu savanaudžiu! Man jau atsibodo! Dabar svarbu ne "tu" ir "tau", bet "aš" ir "man". Ir man neberūpi ką tu galvoji ir ko tu nori! Įkyrėjo laukti to, kas nesulaukiama! Dovanok man mano laisvę! Man jos tikrai labai reikia. Aš ilgiuosi jos..
Esu viena, bet su tavimi. Nebepatinka man šita būsena. Arba mes kartu, arba atskirai. Kartu, bet atskirai - man jau netinka. Jei tai aš tavęs nepaleidžiu, tada padėk man paleisti. Nebenoriu, kad tu būtum su manimi. Ir išvis nieko nebenoriu! Noriu tik nebejausti tau nieko. Noriu būti tik draugė, o gal geriau net tik pažįstama. Taip, noriu būti tau tik pažįstama. Noriu, kad tu man būtum tik pažįstamu!
Dviprasmiški jausmai ir mintys tuoj susprogdins mane iš vidaus. Nenori padėti pamiršti? Nieko, aš pati susidorosiu su tuo, bet bent jau malonėk nelįsti į mano sapnus! Palik juos man! Bent ką nors palik tik man! Ir šito jau nebeprašau! Šito reikalauju! Griežtai! Išstumsiu tave iš savo jausmų, kai tik nustosi lankytis mano sapnuose! Nors, jei nori, lankykis, bet elkis su manim bjauriai. Noriu tavęs nekęsti! Noriu pykti ant tavęs! Noriu iššaukti visą pyktį ir visas nuoskaudas, kurios mane slegia! Noriu tai padaryti bent jau sapne!
Nebenoriu viltis, kad vieną dieną tu prisiminsi mane ir nebenoriu tikėtis, kad tau atrodys, kad aš esu geriausia, kad aš tavo žmogus!.. Leisk man gyventi toliau. Leisk man matyti kitus vaikinus, leisk man ieškoti žmogaus, kuris norės manęs ne tik abstrakčiai.. Tokio, kuris norės manęs ir sieks to. Tokio, kurio norėsiu ir aš! Malonėk leisti man gyventi!
Žmogau.. Išmokyk.. Padėk.. Pavargau.. Išsekau..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą