Pasirodo, kad jis visai ne toks, kokiu
ji jį įsivaizdavo. Visos svajonės žlugo. Ji dedasi labai stipria.. Apsimeta,
kad viskas gerai. Iš tikrųjų taip nėra.. Kaip visada.. Ji pati susikūrė savo
idealą. Ir štai paaiškėjo, koks jis iš tiesų. Viskas, idealas prarastas. Jai
skauda nežmoniškai. Diegliai.. Nėra kaip išsilieti. Nėra kam pasakyti, kad jai
skauda ir kad skauda nežmoniškai stipriai. Auč!! Toks stiprus ir didelis AUČ!..
Kaip ir kur išsiverkt?.. Tik vienai.. Dabar. Čia. Pabėgt nuo žmonių.
Ji žino, kad ji
pati sukūrė sau skausmą ir skausmo priežastį. Jis niekada jai nieko nežadėjo.
Jis niekada jai nieko nesakė. Tik ji ėmė ir sukūrė iliuziją apie nuostabų
žmogų. Apie žmogų, kuris tiesiog nėra suprastas aplinkinių. Paaiškėjo, kad jis
pats nesupranta savęs. Nors imk ir paprašyk jo, kad surašytų instrukciją, kaip
reikia su juo elgtis ir ją užsiklijuotų sau ant nugaros.
Ramybės nebeliko.
Dabar ją valdo tik didelis pyktis jam. Pagieža. Neapykanta. Šilti jausmai,
kuriuos ji puoselėjo virto priešingybėmis. Įvyko neigiamas progresas. Netekusi
savo idealo, ji rado tikrus draugus, kurie su nuoširdūs. Taip, ji galėjo verkti
prie jų. Bet to nedarė. Nenorėjo. Ašaros būtų buvusios perpildytos pykčio.
Paniekos jam ir sau. Draugams tokių jos emocijų būtų buvę per daug. Ji žino,
kad jiems ji rūpi. Labai. Ji žino, kad jos skausmas taptų ir jų skausmu. O
skaudinti kitų ji nenori.
Spjauti sau į
veidą. Trenkti jam į širdį. Stipriai. Trenkti už tai, kad jis jai atrodė idealiu.
Matė tai, ką norėjo matyti. Naivi? Ne. Kvaila? Uoj, ne, toli gražu! Beprotė!..
Susižavėjo jo asmenybe, dar net nepažinusi jos iki galo. Jis pats nežino, ko ir
kada nori. Tačiau ji tikėjosi. Ji įtikinėjo save. Na ir tegu sau! Norėjo
skaudintis, tai dabar pati ir turi srėbti skausmą, kurį sukėlė pati sau. Ne jam
trenkti į širdį derėtų! Tai reikia padaryti jai pačiai. Ji gali kaltinti tik
save. Nieko kito. Tik pačią save.
Norisi sakyti,
kad tai jau paskutinis kartas, kai ji aklai susižavi žmogumi. Ji susikuria jį
tokį, kokį nori matyti. Tačiau ji žino, kad tai nepaskutinis kartas. Būtų per
daug naivu tikėtis, kad ji save ims ir taip „viens, du“ ir pakeis. Šį kartą ji
sau nemeluos. Taip, tai nepaskutinis kartas, kai ji pati save supykdo iki ašarų.
Ir tokių kartų bus dar daug. Tačiau ji tikisi, kad sugebės sukurtus idealus
pasilaikyti tik sau, o ne postringauti visiems apie tai, kokius ji juos mato.
Dar ir dabar per
didelį pyktį ji juo žavisi, tačiau pyktis ima viršų. Jis nebeleidžia puoselėti
jokių vilčių! Griežtai!.. Tik ne jam. Ją užvaldė arogancija. Ji su juo nori
elgtis taip, tarsi, ji jam niekada nieko nejautė. Bet žino, kad taip nebus.
Sutikusi jį, ji žvelgs ne šiltu žvilgsniu, bet kupinu pykčio ir pagiežos.
Ne, šiandien ji
nedaužys daiktų ir nešauks į pagalvę. Uoj ne!.. Šiandien ji pyks kitaip. Ji
nenori išlieti pykčio ant daiktų. Šitą pyktį ji turės sus savimi. Jis padės
neleisti vilčiai grįžti. Neigiamas jausmas bus jos motyvacija nepalūžti ir nesusirgti
ta pačia liga. Taip. Pyktis tapo jos vaistu nuo jo.
Ji suvokia,
kad yra nepėsčia! Gali pasiekti visko, ko nori. Ji ne tik dedasi stipria, bet tokia
iš tiesų yra. Šiandien ji neapsakomai pikta ir nežmoniškai stipri!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą