Ačiū didžiausiam priešui!..

       Netikėtas šauksmas iš praeities! Ne. Veikiau akistata su ja.. Su pačia didžiausia nuoskauda, kokią tik galima jausti žmogui.. Su pykčiu, panieka, pagieža, neapykanta, sielvartu.. Su žmogumi, atėmusiu galimybę būti laimingu. Ir tai ne buvusi mylimoji. Toli gražu! Tai kur kas įtakingesnis žmogus. Žmogus, padaręs tai, ko niekada niekas kitas padaryti nedrįso. Sudaužytų vilčių ir svajonių kaltininkas..

       Atrodė, kad jam jau atleista. Atrodė, kad jis tik dalis praeities. Tačiau, kai gresia susitikimas su, griovimo galią turinčiu, objektu, jaučiamas nežmoniškai didelis nerimas. Kyla jaudulys, kad jausmai dar nepamiršti ir, kad jam dar neatleista. Baisu paslysti ir pasielgti šlykščiausiai, kaip tik galima. Baisu nesusivaldyti ir spjauti į veidą. Tiesiai į akis!.. Ir paklausti ar jis jaučia pažeminimą, skausmą, sielvartą, tuštumą?.. Ar jam norisi verkti taip stipriai, kad akyse rodytųsi ne ašaros ir net ne kraujas?! Ar jam norisi verkti taip stipriai, kad ašarų latakais tekėtų jis pats, pradedant nuo širdies?.. Ar jaučiasi sugniuždytas ir galutinai palūžęs?.. Ar nebetiki niekuo? Ar nebenori pabusti ir sulaukti naujos dienos? Ar nebetiki ateitimi? Ar jaučiasi taip, kaip jaučiausi aš?! Ar nebejaučia gyvenimo? Ar nebejaučia paties savęs? Ar nebe...... ?!!!

       Maniau galįs sutikti tą žmogų ir šypsotis jam į akis, sakyti, kad sekasi gerai, kad dabar aš tik laimingesnis. Gal net padėkoti dėl to, ką jis padarė. Žinoma, aš pripažįstu, kad atsigauti buvo labai sunku ir skaudu. Tačiau toks jo poelgis, po didelio skausmo ir tragiškais atrodžiusių išgyvenimų, iš tiesų man atnešė labai daug laimės ir džiaugsmo. Po šitokio fiasko, patyriau neapsakomai daug teigiamų dalykų. Patyriau tikrą laimė ir pilnatvę. Jei ne tas jo lemtingas poelgis, aš būčiau netekęs labai daug. Būčiau nepažinęs nuostabių žmonių, būčiau toliau buvęs marionete ir nebūčiau patyręs tų akimirkų, kurių niekada nepamiršiu. Galbūt ir dabar nesijausčiau laimingu žmogumi. Regis – ačiū jam. Maniau, kad atleidau.. Maniau..

       O dabar imu ir bijau. Bijau, nes nežinau, ką jaučiu dabar. Ar tai padėka, ar atleidimas, ar vis dar tas pats sielvartas.. Absoliutus pasimetimas! Aukščiausiu laipsniu. Baimė. Nežinomybė. Kol nematau griovėjo, jaučiuosi tvirtas ir neabejoju tuo, kad esu visiškai susitaikęs su tuo, kas įvyko. Tačiau jau tuoj būsiu priverstas pamatyti jį. Nusišypsoti jam. Pasisveikinti su juo. Gal net pasikalbėti su juo. Baugu. Noriu išlikti išdidžiu žmogumi. Noriu parodyti, kad aš nepalūžau. Kad po didelio ir ilgai trukusio suklupimo, aš atsistojau ir išdidžiai pakėliau galvą. Skriaudikui atleista. Nuoskaudų nebeliko. Tapau stipresnis ir sugebėjau išlipti iš duobės, į kurią buvau pakliuvęs.

       Turiu tik padėkoti už tai, kad jis man padėjo nebe pasitikėti visais. Jis parodė, kad mano naivumas kenkia tik man pačiam. Didžiausias apsišaukėlis, baisiausias niekšas, tikrasis mano priešas man padėjo labiausiai. Jis padėjo užsiauginti šarvą ir atsirinkti žmones, kurie iš tiesų gali padėti tapti laimingu, o kurie tiesiog kenks man. Jo dėka išmokau tikėti tik tais, kurie to verti. Gal ir pasidariau išoriškai abejingesnis ar net šaltas, bet iš tiesų išmokau tik stipriau vertinti tai, ką turiu. Puoselėti tarpasmeninius santykius su artimaisiais, draugais, mylimosiomis – su tais, kuriems aš labai brangus.

       Ačiū jam. Ačiū už tai, kad atėmė iš manęs brangiausiąją pirmąją meilę. Ačiū, kad parodė, jog meilė buvo tik mano iliuzija ir mano puoselėjamas jausmas. Mylimosios, tėti, ačiū, kad sugriovei tai, ką aš kūriau. Ačiū, kad parodei tai, kas tikra, o ne eilinė optinė apgaulė. Ačiū, kad optimistą pavertei realistu. Ačiū, kad pastūmėjai mane į kitos jausmų kalėjimą. Į tą, kuriame žinau, ko tikėtis. Ir visai aš nepykstu, bet atleisti iki galo nepajėgsiu niekada. Vis dėl to, aš ją mylėjau.