ŽINOJIMAS KRAUJO VIETOJ

       100% pasitikėjimas savimi. Jokios nuojautos, kad bus vienaip ar kitaip. Tiesiog tikras žinojimas, kad bus taip, kaip ji nori. Ne tik žinojimas, bet jautimas. Tikras pasitikėjimas ir grynas užtikrintumas. Aukso grynuoliai. Visa tai, ką jaučia ir ką žino. Ką laiko savyje. Dar niekada nesijautė taip, kaip dabar. Žino ko nori, ką daro, kad tai turėtų ir žino, kad turės tai, ko nori. Jaučia, kad tai jau turi, nors vis dar yra siekimo procese.

       Nereikia nieko. Tikėjimas teka ja. Jis užvaldęs visas kraujagysles. Jaučia, kad net prapjovusi pirštą, matytų ne kraują. Matytų ja tekantį tikėjimą ir žinojimą, kad ji turi tai, ko nori. Sunku apibūdinti tą jausmą. To, ko nori dar neturi, bet žino, kad tai jau jos. Tai atrodo taip natūralu ir įprasta, lyg kasdienis rytinis kavos puodelis, pusryčiai, šypsena..

       Per daug abstraktu kalbėti naudojantis „TUO“. Reikia konkretizuoti! Ji jaučia, kad jis jos, nors šiuo metu jo ir nėra šalia jos. Tarp jų taip pat nieko nėra. Jų nesieja niekas, bet sieja tiek daug. Ji žino, kad yra magnetas, kuris juos jungia. Nematomomis gijomis jie apsiviję vienas aplink kitą. Patys to nejaučia, bet žino, kad jie yra vienas kito. Ji pajuto tai netyčia. Atsitiktinai. Pajuto ir suprato, kad tai tikra. Ne šiaip svajonė. Tai jau yra. Ir tai vyksta. Jau nebeliko jos ar jo. Yra JIE.

       Jis sudėtingas žmogus. Nepripažįsta to, ką jaučia. Tačiau jis žino, kad jam reikia jos. Jis žino, kad ją jau turi, bet vis dar laukia. Dar bando kovoti su savimi. Priešinasi tam, ko pats taip stipriai nori. Jis vis dar bando apgaudinėti save. Bando meluoti ir dėtis tuo, kuo iš tiesų nėra. Vieną vakarą jis pasidavė tikrajam norui. Jis buvo su ja. Ne tik buvo. Jis jautė ją. Ne tik fiziškai. Jis kalbėjosi, lietė ją.. Prisimena, kaip jam buvo gera tai daryti. Jis jautė nuolat oda lakstantį šiurpą. Žinojo, kad ji kitokia, žinojo, kad ir jis kitoks. Jis jautėsi savimi. Neapsimetinėjo niekuo – nenorėjo to daryti. Ir dabar jis niekaip nenustoja galvoti apie tą vakarą, kai jis buvo jis pats ir turėjo ją. Jis nesitveria savam kailyje ir nori tai pakartoti, tačiau save varžo. Meluoja, kad jam jos nereikia ir, kad nenori vėl prisiglausti prie jos. Jis meluoja sau, kad jam nepatiko stebėti jos miegančios, kad nepatiko bučiuoti, laikyti savo glėby, glostyti plaukus, jausti jos rankų švelnumą, jos rūpestį, klausytis jos.. Jis vis dar kovoja, bet jaučia, kad ilgai nebepajėgs to daryti. Jam per daug gera su ja, kad toliau meluotų, apsimetinėtų..

       Ji keistai stipri ir kantri. Tą vakarą, kai pagaliau jis ir ji buvo kartu, ji nesitikėjo nieko. Nesitikėjo net paprasčiausio apkabinimo. O gavo tiek daug. Jai aplinkiniai išnyko. Egzistavo tik jie. Ji mėgavosi akimirkomis, kai jis ją lietė, bučiavo, kalbėjo nuoširdžiai. Ji nesitikėjo nieko nei kitą dieną, nei kitą mėnesį. Ji manė, kad tai, kas vyko tą vakarą liks tik nepakartojamu svajonės išsipildymu, neišdildomu prisiminimu. Tačiau prisiglaudusi prie jo krūtinės, ji pajuto, kad tai ne laikina. Tai ilgam. Tai JIS ir JI! Netikėta, tačiau jie vienas kito. Jie tai žino. Ji rami. Jis pripažins tai, ką jaučia. Jie vienas kito. Abu tai žino!