Mažytė žalia kirmėlytė šildėsi ant nuostabaus paparčio lapo. Saulutė maloniai kuteno jos kojytes. Kirmėlytė nejučia užsimerkė ir paskendo savo svajonėse. Pagalvojo apie pačias didžiausias. Žinoma, ne visos buvo lengvai įgyvendinamos. Ji galvojo apie tai, kas būtų, jei ji atsispirtų į minkštą paparčio lapelį ir imtų skraidyti. Skristų aukštai. Tada visus matytų tokio paties dydžio, kokią ja mato didieji miško gyvūnai. Tada ne ji bijotų paukščiukų, bet jie imtų jos bijoti. Viskas pasikeistų 100%.. Ak, kiek daug suteiktų baimės išnykimas. Ji jaustųsi saugi ir laisva. Ji mėgautųsi ne vien paparčio lapais, bet pakiltų ir į kalnus, kur begalė niekada neregėtų gėlių. Ji drąsiai leistųsi į ekspedicijas. Mielai atrastų tai, ko niekada nėra mačiusi..
Ne skraidymas jo svajonė. Ji svajoja apie saugumą, drąsą, norą rizikuoti ir neabejoti savimi. Taip, išaugę sparneliai ją išlaisvintų, ji virstų nuostabaus grožio drugeliu. Ji taptų gražuole ir nė kiek nevieniša. Nors ji ir dabar labai graži. Žinoma, tie milžiniški meilės rinkiukai ją ne itin žavi, bet vis dėl to, ji sugebėjo net juos pamilti. Ji laiminga širdimi!.. Trūksta tik laisvės ir saugumo. Tada ji pasiektų aukščiau, esančio paparčio lapą. Drąsiau siektų to, ko nori.
Kirmėlaitė suvirpėjo. Mažyčiai plaukučiai, kurie dengia jos kūnelį, pasistojo piestu. Ir visai ne dėl praskridusio paukščio. Uoj ne, ne šį kartą. Šį kartą ji krūptelėjo dėl svajonės, kuri tampa baime. Ji pagalvojo apie vestuves. Anksčiau, vos prigulusi pasimėgauti saule, ji svajojo apie tai, kaip vieną dieną ištekės už paties keisčiausio, bet nuostabiausio kirmėliuko. Šiandien suabejojo ar išvis to nori. Ji labai nori susilaukti mažų kirmėliukų ir dovanoti jiems meilę. Ji nori būti mylima kirmėliuko. Ir vestuvių ji nori. Bet dabar šis noras ją išgąsdino. Kirmėlaitė pasijuto pasimetusi. Anksčiau ji net nesudvejodavo dėl savo norų. Niekada. Dabar kirmėlaitė išsigando, nors nėra tam jokios priežasties. Ir tai baisiau nei paukščiai..
Nejučiomis ji išsigando ir atradimo ir laisvės. Išsigando visko, ko visą gyvenimą troško. Be jokios priežasties. O priežasties nebuvimas ją gąsdino dar labiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą