Jis - save kankinantis idiotas! Pats blokuoja savo veiksmus, varžo judesius, mintis ir žodžius. Tik tikras idiotas tyli, kai širdis daužosi taip stipriai! Surakinęs save grandinėmis, skęsta alkoholyje ir palaipsniui žlugdo savo emocinį gyvenimą. Dabar jis tik egzistuoja. Viskas, ką jis fiziškai jaučia yra sąstingis. Ledynmetis.
Jis jaučiasi mažu ir visiškai nereikšmingu žmogumi. Visi yra svarbūs ir didingi, tik ne jis.. Visų poreikiai yra aukščiau jo poreikių.. Bet tai ne dėl to, kad kiti jį žemintų. Oi, ne! Taip tik dėl to, kad jis pats atsisako savęs ir savo laimės. Jis viską atiduoda tiems, kurie dėl jo neatsisakytų net niekam nereikalingo butelio kamščio. Jis per daug vertina tuos, kurie apsimeta jo draugais. Jis atsidavęs žmonėms, bet jaučiasi vienišu. Jis atsidavęs tiems, kurie galvoja tik apie save. Būtent dėl to niekas ir nemato, kaip jam sunku ir kaip labai jam reikia jų pagalbos. Niekas net nenujaučia, kokiomis sunkiomis grandinėmis jis sukaustęs savo vidų!.. Jam reikia, kad kas nors imtų ir nutrauktų tą prakeiktą metalą! Jam reikia bent vieno žmogaus, kuris pagalvotų ir apie jį.. Bet jis per daug apsikarstęs principais, kad galėtų tai pripažinti!.. Ji norėtų jam padėti, bet be jo pripažinimo, ji to padaryti negali. Deja..
Vyras. Turėtų būti drąsus ir ryžtingas. Žinoma, visiems jis neturėtų demonstruoti to, kas vyksta jame, tačiau jis neturėtų bijoti jo širdyje žydinčio jausmo. Tikras vyras kuo puikiausiai suvokia, koks svarbus ta emocinė beprotybė ir kiek daug laimės ji gali dovanoti. Tikras vyras nieko nelauktų, žinodamas, kad laimę gali turėti dabar pat!
Jis vienas iš daugelio, kurie bijo savo jausmų ir nepriima savęs tokio, koks yra iš tiesų. Jis dar vienas apsimetėlis, kuris nesijaučia laimingas. Jis jau pamiršo, kas išvis ta laimė. Jaučia tik sielvartą, liūdesį. Jaučia absoliutų šaltį ir tuštumą. Jis žino, jis mato, kad aplink jį dar liko tokių žmonių, kurie nebijo to, ką jaučia. Tokių, kurie dar pakankamai stiprūs demonstruoti savo vidų. Ne, nedemostruoti. Pripažinti!
Jis taip pat galėtų elgtis, kaip tie, kurie nebijo būti laisvi. Tačiau po tokio ilgo apsimetinėjimo yra per daug sudėtinga atrakinti paties sukurtas grandines. Šlykščiausia tai, kad ji žino. Ji žino, kad jis apsišaukėlis. Ji supranta, kad jam sunku ir, kaip jam skauda. Ji žino ir tai, kad jis niekada to nepripažins. Prieš ją jis jaučiasi nuogas. Jis žino, ką ji jaučia jam. Jis jai jaučia tą patį. Tačiau absurdo ir principų grandinės nepaleidžia jo. Jis pats nepaleidžia savęs! Jis neleidžia jausti laimės nei sau, nei jai!
Ji jau pavargo draskyti tai, kas nesudraskoma. Ji pavargo belstis ten, kur neprisibeldžiama. Ji išseko. Dabar ji tiesiog mėgaujasi tuo, ką jai teikia akimirka! Jis žino tai. Sielvartas pasidarė tik dar stipresnis, o grandinės dar labiau nesudraskomomis. Medis virš jo žydi pačiomis gražiausiomis spalvomis, saulėtekis dovanoja pačią kaitriausią rytą, paukščiai gieda nuostabiausias laisvės giesmes. Visa tai - ji. Jis ją stebi. Svajoja apie ją. Tiesia rankas, bet greit susigūžia ir pasislepia. Išdidumas jam trukdo pasakyti jai, kokia ji jam svarbi. Idiotiškas jausmas.. Jis ilgisi jos, o ji stengiasi jį pamiršti. Jie abu svajoja viens apie kitą. Nori būti kartu. Bet jo išdidumas ir jos skausmas vis auga.. Ledkalnis vis didėja. Jie tolsta. Ji palaipsniui jaučia laisvę, o jis ima skęsti..
Jam ji ledkalnio viršūnėje augantis medis. Ji - tai, kas taip lengvai pasiekiama, bet jo išdidumas ir absurdiškas principingumas trukdo pajudėti iš vietos. Jis susirakinęs absurdo grandinėmis! Jam ji laisvė, keliaujanti, kur tik nori, elgiantis taip, kaip trokšta jos širdis. Jam ji tekanti saulė, kurios taip ilgisi jo siela. Jam ji visas pasaulis, kurio jis jau seniai nejautė taip karštai alsuojančio. Jam ji vienintelis išsigelbėjimas, kurio pats atsisako. Jam ji.. ..meilė!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą