Kiek jau kartų ji buvo pasiųsta velniop. Ir kiek jau kartų ji buvo nuėjusi ten. Dažniausiai, šiaip, savo malonumui. O ten gera.. Žmonės stebisi, kodėl ji elgiasi kaip arogantiška kalė. Daug kas jos nemėgsta. Žmonių akimis žiūrint ji atrodo lyg būtų standartinė blogiukė. Tokia kaip filmuose. Įžūli savanaudė. Aktyviai užsiima savidestrukcija. Tačiau taip atrodo tik iš šono. Ji savęs nė kiek nežaloja. Priešingai. Kiekviena akimirka, kurią ji patiria ir kiekvienas veiksmas yra tik dėl malonumo, kurį jai teikia jos poelgiai. Kai ji ką nors įžeidžia, nesigaili. Ji tiesiog garsiai pasako tai, ką galvoja. Nemato jokio tikslo tylėti. Būtent dėl to žmonės ją vadina kale! Pasipūtusi. O jai nusispjaut. Ji prarado tikėjimą žmonėmis. ..juo..
Jis apgailėtinas, sarkastiškas ir velniškai arogantiškas niekšas. Žmogus, kuris nesugeba pasakyti to, ką iš tiesų galvoja. Dedasi šaltakraujišku ir apatišku gyvenimui. Vaidina savanaudį negalintį pakęsti žmonių. Apsimeta žinančiu visas pasaulio tiesas. Elgiasi taip, lyg jam būtų nusispjauti ant to, ką kiti apie jį galvoja. O iš tiesų.. Jam svarbi kiekvieno sumauto slunkiaus nuomonė! Apsimeta kažkuo, kuo pats netiki. Bando būti blogiuku. Tokiu pat etatiniu, kaip ir ji. Klasikiniu. Regis nieko keisto, daugelis taip daro, tačiau yra vienas didelis trūkumas. Jis apsimeta, bet netiki tuo, ką daro.
Iš pradžių ji nematė jo netikėjimo savimi. Ji norėjo, kad jis iš tiesų būtų toks, kokiu dedasi. Tačiau ji suklydo. Viskas pasikeitė. Ji pamatė. Žmonės vis dar tiki, kad jis tas pats arogantiškas niekšas ir dėl to jo nemėgsta. Dabar ji jo taip pat nekenčia. Tačiau priežastys kitokios. Ji nekenčia veidmainiavimo, netikėjimo ir netikrumo, o kiti nekenčia jo įkūnijamo personažo.
Ji tikėjo iliuzija ir dėl to jautėsi laiminga. Sužlugo. Tiesiogiai sudužo žmogus. Mergaitė pamatė jį be kaukių. Ji pamatė jį visokį. Prie žmonių, kurių nuomonė jam "nesvarbi", be tų pačių žmonių, ji matė jį vaidinantį, ji matė jį tikrą. Iš pradžių žavėjosi jo vaidyba, paskui pasibaisėjo ja. Pamatė ji tikrą. Pamilo. Bet meilė greit virto į neapykantą. Ji žino, kad tikrasis jis yra žmogus, kurio ji ieškojo, tačiau jo vaidyba ir bandymas būti "šaltuoju dievu" ją pykina. Šleikštulys kyla ne šiaip sau. Apgailėtina, kad žmogus nesugeba būti savimi. Šlykštu, kad žmogus nepriima savęs. Baisiau už bet kokią gamtos stichiją, tragediją, autoavarija ar iškrypėlių poelgius!
Kraupu matyti akyse nykstantį žmogų. Taip. Jis žlugdo save. Jis pats save skandina. O ji jo traukti nebenori. Traukdama jį, ji skandinasi kartu su juo. Pagalba virsta savižudybe. Neįmanoma ištraukti žmogaus, kuris nenori būti ištrauktas. Pasakoje "Gražuolė ir Pabaisa" pagrindinis veikėjas norėjo būti ištrauktas. Jis siekė laimės. Šiuo atveju, jis nori toliau netikėti savo atliekamu vaidmeniu, nemylėti tikrojo savęs, nepripažinti jo.
Tegu! Ji atsakinga tik už save ir žino tik tai, ko nori pati. Ko nori jis?.. Tai jo reikalas. Jai tai nerūpi. Ji per daug įsižeidusi, per daug pikta.. Šiuo metu ji jaučia per daug pagiežos ir pykčio! Ji pamilo save. To paties linki ir jam. Kad ir kaip nekenčia žmogaus, ji linki jam laimės. Ir vis tiek šlykštu!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą