Ir nėra jau taip blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Taip, kasdien vyksta viskas vienodai. Saulė teka, paskui ji leidžiasi. Diena, po kurios ateina vakaras, paskui naktis, rytas ir vėl viskas iš naujo. Cikliškumas. Vienodumas. Viskas vienoda, sena, kartojasi, bet viskas kitaip. Kiekvieną dieną po naujieną! Viskas priklauso nuo to, kokiu žvilgsniu žmogus nusprendžia naudotis tą dieną.
Imu ir nusprendžiu į viską žiūrėti sarkastišku, kupino šaltumo žvilgsniu. Tada tie patys besikartojantys reiškiniai man atrodys nuobodūs, liūdni ir netgi erzinantys. Ir kiek ilgai ištverčiau, jei nuolat viską matyčiau taip? Savaitę? Dvi? Gal net mėnesį ar metus! Tačiau anksčiau ar vėliau nebemokėčiau gyventi. Palūžčiau. Sustočiau. Užstrigčiau. Jokio noro veikti. Vien apatija. Jokio gyvenimo - tik egzistavimas.
Pabundu ir nusišypsau. Na ir ką? Viskas miela malonu. Viskas, ką matau teikia malonumą, viskas džiugina. Šypsaisi saulei, mėnuliui, žmonėms ir kalbiesi pats su savimi! Linksma! Gera. Taip gera, kad net pykint ima! Primena vaikystę? Ne! Net vaikystėje viskas nebūna taip perdėtai ir vimdančiai rožinės spalvos! Anksčiau ar vėliau toks apgailėtinas romantizmas privestų prie anksčiau minėto cinizmo. Kiek ilgai įmanoma būti su "amerikiečio" kauke?
Į viską žvelgiant realiu žvilgsniu, lengva suprasti, kad nuotaikų kaita turi būti ne metų, mėnesio ar savaitės eigoje. Ji turi būti įvairi tą pačią dieną. Vieną akimirką reikia šypsotis ir džiaugtis viskuo, kas tik kelia šypseną. Kitą akimirką reikia išpykti visą pyktį. O paskui apsisukus vėl demonstruoti nesibaigiančią meilę! Kaita reikalinga! Tik taip bus įmanoma išvengti rutinos, monotonijos ir paties nuobodulio. Emocijų kaita priverčia tuos pačius, jau nuobodžiais turėjusius tapti, procesus suvokti skirtingai. Vienas rytas turi būti pasitiktas su šypsena, o kitas su keiksmais ir dideliu pykčiu.
Būtina bet kokiu būdu išvengti monotonijos. Nevalia pasiduoti tiems patiems ritmams, tiems patiems procesams ar žmonėms! Įvairovė! Štai, kas padeda jausti džiaugsmą. Nereikia bijoti negatyvių jausmų. Taip patys bijome savęs. O savęs baimė yra pati stipriausia, pati grėsmingiausia ir galingiausia. Ji užvaldo greičiausiai ir su ja mes nekovojame.
Nėra nieko blogo mūsų emocijose. Net pačios atgrasiausios emocijos yra naudingos ir visai nebaisios. Jos mūsų pačių! Mes patys jas kuriame! Nuo aidinčio nuoširdaus juoko, iki tamsios ir viską griaunančios agresijos.. Visa tai mūsų! Kas per velnias liepia mums užgniaužti tai, ką jaučiam?! Stereotipinis mąstymas! Paklūstame destruktyviems standartams. Natūralu, kad žmonės nemoka reikšti minčių ir jausmų. Kaip gali valdyti tai, ko pats bijai?
Laužau standartus, nusistovėjusias tradicijas. Taip, gal ir nebūsiu žmonių mėgiamas asmuo, nes neatitiksiu jų kultūros reikalavimų. Tačiau aš būsiu savimi. Nebijosiu to, kas vyksta manyje ir mėgausiuosi tuo, ką jaučiu. Gyvenu tik kartą. Neturiu laiko taisyklių ir reikalavimų paklusimui. Turiu per daug visko patirti ir per daug visko išjausti, kad būčiau save varžanti mumija. Ne man tie pasenę skudurai, į kuriuos žmonės susiviję.
Laisvė - tai aš! Jausmai - tai aš! Gyvenimas yra AŠ! Ir man nusispjauti į monotoniją, tradicijas, standartus ir apgailėtinus stereotipus! Aš esu savęs nebijantis ir nė kiek nesigėdijantis žmogus!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą