Sapne jis lanko ją

       Šiąnakt jis aplankė ją sapne. Keistuolis to realybėje padaryt nedrįsta. Mėgavosi jos draugija ten. Ji jam nebuvo itin maloni. Ji jam buvo per daug šalta. Iš nevilties jis gėrė. Ji matė jį neblaivų. Jis visais būdais stengėsi prieiti prie jos. Užkalbinti, pabūti dviese. Tačiau ji nuolat buvo apsupta žmonių. Tada jis suvokė, kad tai sapnas. Jis žinojo, kad gali rasti tinkama būdą, kaip prieiti prie tos, be kurios negali. Nusirengė megztuką, maikutę ir vaikščiojo aplinkui ją. Jis tikėjosi, kad patrauks jos dėmesį. Nepavyko. Ji jo neužkalbino. Tada jis šalia jos rado žiebtuvėlį. Stovėjo priešais. „Ėi, puiki proga užkalbinti ir paklausti ar tai ne jos žiebtuvėlis!“-pamanė jis. Tačiau pastebėjo, kad ji rankose laiko žiebtuvėlį. Atrodė, kad net sapne visi susimokę prieš juos.. Tačiau jis nenuleido rankų. Jis ėmė ir paklausė jos ar šį negali jam paskolinti žiebtuvėlio. Pagaliau! Ji atsakė. Pašaipiai. Ji pareiškė, kad jis jau turi žiebtuvėlį, gi tik ką pakėlė nuo grindų. Ji atrodė neapsakomai šalta. Jis žinojo, kad tai jo kaltė, kad net sapne ji nebepriima jo.. Nusivylė. Nuleido galvą ir ėjo šalin. Tačiau staiga išgirdo: „Ežiuk, gaudyk!“. Tai buvo jos balsas. Ji mestelėjo jam savo žiebtuvėlį. Jis pajuto palengvėjimą ir nusišypsojo jai. Tai turėjo reikšti padėką, bet savo šypsena jis norėjo pasakyti kur kas daugiau. Jis norėjo jai pasakyti, kad jis neabejingas ir tai, kaip jis nori prisiglausti prie jos, pajusti jos rankas, pamatyti jos šypseną. Bet ji nusisuko ir toliau kalbėjosi su žmonėmis, kurie buvo apspitę aplink ją kaip bitės.

       Šiąnakt jis nepalūžo. Buvo atkaklus. Jis nuolat bandė prieiti prie jos pakalbėti su ja. Tačiau pats nesuvokė, kaip priėjęs leptelėdavo nesąmones. Ir net sapne jis nesugebėjo atvirai pasakyti, ką jai jaučia. Ji darėsi vis šaltesnė jam, abejinga jo žodžiams, akims. Jis vėl priėjo ir pasakė: „Žmonės sako, kad aš labai gražus, kai būnu įsimylėjęs.“ Žinoma, tai skambėjo absurdiškai, bet svarbiausia buvo tai, kad jis paminėjo tą jausmą, kad ir netiesiogiai. Jam tai reiškė daug. Bet ir šį kartą ji buvo arogantiška. Atsakė trumpai: „Ir kas taip sakė?“. Jis nusivylė. Darėsi vis labiau apsvaigęs nuo alkoholio. Jam to reikėjo.. Net sapne, jis nepajėgė būti blaiviu ir elgtis drąsiai..

       Pakankamai išgėręs jis vėl priėjo prie jos ir vėl užkalbino. Kalbėjo apie tą patį grožį ir meilės įtaką jam. Šį kartą jis kalbėjo pikčiau, kad ji pagaliau nebūtų apatiška tam, ką jis sako. Ji išgirdo jį ir jo pyktį. Tada pasidomėjo, kas tas meilės objektas, kuris daro jį gražiu. Ir ji išrėkė „TU“. Ji nutilo. Neteko amo. Jis viltingai žiūrėjo į ją ir laukė atsakymo. O ji tylėjo ir jos žvilgsnis buvo visiškai neaiškus. Jis išsigando. Suprato, kad jau per vėlu. O ji tiesiog tylėjo ir nieko nesakė. Spengianti tyla.. Jis džiaugėsi vien dėl to, kad ji buvo šalia. Nesvarbu, kad tai tik sapnas ir, kad ji jį nuolat ignoruoja. Nesvarbu net tai, kad dabar ji tyli ir nieko jam nesako. Jis džiaugiasi, kad ji šalia jo.

       Galiausiai ji atsakė. Apgailėtiną „GERAI“. Jis palūžo. Neteko vilties. Jau buvo benusisukąs nuo jos, kai ji uždėjo savo šiltą ir neapsakomai švelnią ranką jam ant skruosto. Ji pasakojo jam, kaip jai skaudu matyti jį geriantį ir nuolat tik tokį. Ji žino, kad tai tik sapnas, bet bent jau sapne ji tikisi jį matyti blaivą, besišypsantį, drąsų ir ryžtingą. Ji jam pasakė tokius žodžius, kokių jis nesitikėjo. Jis susimąstė. Jautė gėdą ir kaltę. Bet labiausiai jis jautė meilę ir džiaugsmą, kad ji neatstumia jo, kad jos apatija reiškia, jog jis jai vis dar rūpi. Dar nevėlu.. Reikia tik drąsos susitaikyti su savimi ir drąsos pripažinti, kad jis nori būti šalia jos ne tik sapne. Kad jis nori būti ne tik šalia jos, bet ir su ja. Jis ją myli!

       Pabudo. Taip. Jis ją myli. Ji jam rūpi, o jai jis rūpi. Jis tai žino. Jis turi veikti. Bet kaip? Iš kur gauti drąsos ir ryžto? Meilė turėtų jam padėti. Jis žino, kad ji jam padėtų, jei tik jis to paprašytų.. Bet išdidumas.. Tai jo didžiausia kliūtis!