Mėnulio pilnaties kokteilis

       Nuolatinis alkis, jaučiamas išvydus mėnesieną. Jį sudaro keli paprastučiai ingredientai. Alkio receptas (ar formulė) sudaryta iš kelių elementų, kuriuos galima rasti kiekvieno saugyklose. Tai: širdies virpesys; prisiminimai; slogus džiaugsmas; nostalgija; liūdesys; tikros ir itin gausios ašaros; svarbiausias prieskonis – mėnulio pilnatis. Paprasta formulė!

       Paruošimo būdas taip pat nėra labai sudėtingas. Svarbiausia prisiminti prieskonių eiliškumą. Nevalia jo sumaišyti!

       Pirmiausia, reikia mėnulio pilnaties. Geriausia, jei dangus giedras ir mėnulio šviesa nutvieskia viską, kas regima. Būtina, juo mėgaujantis, bent keletą kartų giliai įkvėpti ir iškvėpti kelis, nostalgijos akordais grojančius, atodūsius. Ir tik tada galima prie viso to prijungti nepaaiškinamą širdies virpesį. Kol kas pačiam dar nevalia suprasti, iš kur kyla nostalgija ir širdies virpėjimas. Po keleto akimirkų atmintis turi atlikti savo vaidmenį. Būtina prisiminti tai, kas praeityje vertė virpėti iš džiaugsmo ir jaustis taip, lyg visa tai, kas vyko buvo netikra, tai tik sapnas ar nepakartojamo grožio pasaka. Būtina pasimėgauti tuo, kas kažkada buvo nuostabiausia. Galiausiai, pajuntamas slogus džiaugsmas. Ir tik dabar ateina laikas supratimui. Pasidaro aišku, kodėl jaučiamas širdies virpėjimas, ilgesys ir slogus džiaugsmas. Džiaugsmas dėl praeities įvykių tampa slogiu, nes pasidaro aišku, kad taip, kaip buvo – niekada nebebus. Slogus džiaugsmas perauga į liūdesį. Jį sukelia ne vien suvokimas, kad praeitis nepasikartoja, bet ir suvokimas, kad dabartyje trūksta praeities. Galiausiai, laikas paskutiniam dar nepanaudotam ingredientui – skaudžioms ašaroms. Jos turi būti ne paprastos, kurios pasirodo susižeidus fiziškai. Toks skausmas greit užgyja, jo nebelieka. Ašaros turi būti itin sūrios, gausios ir neapsakomai skaudžios. Jas turi sukelti sielos skausmas. Žaizdos, kurios  niekada neužgyja. Tokios, kurios pasidaro mažesnės, bet niekada neišnyksta ir nepaisydamos laiko, kuris praėjo nuo jų atsiradimo, jos neišnyksta ir priverčia pasirodyti ašaras. Šiam kokteiliui reikalingos tikros ašaros. Tokios, kurių niekas niekada nedemonstruoja niekam kitam. Tokios, kurios lieka tik tau ir tik su tavimi. Tai yra slaptasis mėnulio pilnaties kokteilio ingredientas. Kartu jis ir kulminacija.

       Kokie jausmai ir mintys kyla išgėrus šį kokteilį, jau kiekvieno individualus reikalas. Jis lyg kolumbietiškas cigaro dūmas. Kiekvieną žmogų jis paveikia skirtingai..

       DĖMESIO! Galimas šalutinis poveikis. Kai kuriems jis pasireiškia pilnaties baime, kai kuriems cikliškai pasikartojančiu liūdesiu. Kai kurie gali skųstis širdies skausmu ir perdėtu gynybiškumu. Jei pasireiškia šalutinis šio kokteilio poveikis, būtina nutraukti jo vartojimą ir vengti mėnulio pilnatį stebėti vieniems. Patartina mėnuliu grožėtis su mylimu žmogumi. Mėnulio gėrimas gali sukelti ir priklausomybę! Perdozavimas mėnulio pilnaties kokteiliu gali pasibaigti ašarų stygiumi ir savigraužos bei sielvarto triumfu! Tad, griežtai limituokite šio preaparato vartojimą. Patartina juo mėgautis nedažniau, kaip kartą per mėnesį.

                                                                SKANAUS!!

Ačiū didžiausiam priešui!..

       Netikėtas šauksmas iš praeities! Ne. Veikiau akistata su ja.. Su pačia didžiausia nuoskauda, kokią tik galima jausti žmogui.. Su pykčiu, panieka, pagieža, neapykanta, sielvartu.. Su žmogumi, atėmusiu galimybę būti laimingu. Ir tai ne buvusi mylimoji. Toli gražu! Tai kur kas įtakingesnis žmogus. Žmogus, padaręs tai, ko niekada niekas kitas padaryti nedrįso. Sudaužytų vilčių ir svajonių kaltininkas..

       Atrodė, kad jam jau atleista. Atrodė, kad jis tik dalis praeities. Tačiau, kai gresia susitikimas su, griovimo galią turinčiu, objektu, jaučiamas nežmoniškai didelis nerimas. Kyla jaudulys, kad jausmai dar nepamiršti ir, kad jam dar neatleista. Baisu paslysti ir pasielgti šlykščiausiai, kaip tik galima. Baisu nesusivaldyti ir spjauti į veidą. Tiesiai į akis!.. Ir paklausti ar jis jaučia pažeminimą, skausmą, sielvartą, tuštumą?.. Ar jam norisi verkti taip stipriai, kad akyse rodytųsi ne ašaros ir net ne kraujas?! Ar jam norisi verkti taip stipriai, kad ašarų latakais tekėtų jis pats, pradedant nuo širdies?.. Ar jaučiasi sugniuždytas ir galutinai palūžęs?.. Ar nebetiki niekuo? Ar nebenori pabusti ir sulaukti naujos dienos? Ar nebetiki ateitimi? Ar jaučiasi taip, kaip jaučiausi aš?! Ar nebejaučia gyvenimo? Ar nebejaučia paties savęs? Ar nebe...... ?!!!

       Maniau galįs sutikti tą žmogų ir šypsotis jam į akis, sakyti, kad sekasi gerai, kad dabar aš tik laimingesnis. Gal net padėkoti dėl to, ką jis padarė. Žinoma, aš pripažįstu, kad atsigauti buvo labai sunku ir skaudu. Tačiau toks jo poelgis, po didelio skausmo ir tragiškais atrodžiusių išgyvenimų, iš tiesų man atnešė labai daug laimės ir džiaugsmo. Po šitokio fiasko, patyriau neapsakomai daug teigiamų dalykų. Patyriau tikrą laimė ir pilnatvę. Jei ne tas jo lemtingas poelgis, aš būčiau netekęs labai daug. Būčiau nepažinęs nuostabių žmonių, būčiau toliau buvęs marionete ir nebūčiau patyręs tų akimirkų, kurių niekada nepamiršiu. Galbūt ir dabar nesijausčiau laimingu žmogumi. Regis – ačiū jam. Maniau, kad atleidau.. Maniau..

       O dabar imu ir bijau. Bijau, nes nežinau, ką jaučiu dabar. Ar tai padėka, ar atleidimas, ar vis dar tas pats sielvartas.. Absoliutus pasimetimas! Aukščiausiu laipsniu. Baimė. Nežinomybė. Kol nematau griovėjo, jaučiuosi tvirtas ir neabejoju tuo, kad esu visiškai susitaikęs su tuo, kas įvyko. Tačiau jau tuoj būsiu priverstas pamatyti jį. Nusišypsoti jam. Pasisveikinti su juo. Gal net pasikalbėti su juo. Baugu. Noriu išlikti išdidžiu žmogumi. Noriu parodyti, kad aš nepalūžau. Kad po didelio ir ilgai trukusio suklupimo, aš atsistojau ir išdidžiai pakėliau galvą. Skriaudikui atleista. Nuoskaudų nebeliko. Tapau stipresnis ir sugebėjau išlipti iš duobės, į kurią buvau pakliuvęs.

       Turiu tik padėkoti už tai, kad jis man padėjo nebe pasitikėti visais. Jis parodė, kad mano naivumas kenkia tik man pačiam. Didžiausias apsišaukėlis, baisiausias niekšas, tikrasis mano priešas man padėjo labiausiai. Jis padėjo užsiauginti šarvą ir atsirinkti žmones, kurie iš tiesų gali padėti tapti laimingu, o kurie tiesiog kenks man. Jo dėka išmokau tikėti tik tais, kurie to verti. Gal ir pasidariau išoriškai abejingesnis ar net šaltas, bet iš tiesų išmokau tik stipriau vertinti tai, ką turiu. Puoselėti tarpasmeninius santykius su artimaisiais, draugais, mylimosiomis – su tais, kuriems aš labai brangus.

       Ačiū jam. Ačiū už tai, kad atėmė iš manęs brangiausiąją pirmąją meilę. Ačiū, kad parodė, jog meilė buvo tik mano iliuzija ir mano puoselėjamas jausmas. Mylimosios, tėti, ačiū, kad sugriovei tai, ką aš kūriau. Ačiū, kad parodei tai, kas tikra, o ne eilinė optinė apgaulė. Ačiū, kad optimistą pavertei realistu. Ačiū, kad pastūmėjai mane į kitos jausmų kalėjimą. Į tą, kuriame žinau, ko tikėtis. Ir visai aš nepykstu, bet atleisti iki galo nepajėgsiu niekada. Vis dėl to, aš ją mylėjau.

Kliedesiai

       Išsekimas. Absoliutus. Emocinė tuštuma. Nuolatinė apatija. Nežinomybė, o gal tiesiog nenoras žinoti, kas bus. Lyg pasiektas tuštumos dugnas. O jis yra? Tuštuma turi dugną? Stulbinančios žinios. Keistos naujienos. Kur bepažiūrėsi, absurdo kūrinių puošmenos. Nesinori į jas žiūrėti, bet atitraukti akių neįmanoma. Įdėbi žvilgsnį ir mąstai: "Kas per nesąmonė?!". Ir vis tiek žiūri.. Mąstai.. Ir vėl žiūri.. Ir vėl mąstai.. Pasirodo, kad absurdo kūriniai sukelia absurdiškas mintis. Fu. Bloga žiūrėti. Norisi spjauti ir nusukus akis eiti šalin išdidžiai. Pademonstruoti, kad tai neįdomu. Kad ir kaip apgailėtinai skambėtų, tai yra įdomu!

       Norisi išmesti tai, kas erzina. Paradoksalu, bet tai neįmanoma. Kuo labiau erzina ir pykdo, tuo labiau domina. Ir taip visada. 

       Kvailos teorijos, kurias sukūrė "protingi" žmonės. "Visos teorijos pagrįstos moksliniais tyrimais." O kas sakė, kad jų neįmanoma padaryti tokių, kokių nori? Išgersiu butelį degtinės. Tapsiu neapsakomai protingu žmogumi. Sukursiu teoriją, kuria po 100 metų vadovausis visi. Mano teorija bus aukštinama, turėsiu begalę pasiekėjų ir kritikų. O kur realistai, kurie aiškiai pasakys žmonėms, kad mano teorija yra tiesiog apkvaitusio žmogaus kliedesiai. Tai toli gražu ne atradimas! 

       Protingi žmonės. Išmanom daug. Esame išsilavinę ir kalbame "aukštomis" frazėmis. Bet ar bent vienas gali garantuoti, kad tose teorijose, apie kurias kalbame yra bent dalis tiesos? Ar iš tiesų žmonės būna sveiki arba ne? Ar iš tiesų galima keisti jų elgesį, mintis? Jei tai galima daryti su vienu žmogumi, ar tai tiks milijonams kitų?.. Atsigaukit!.. 

Malonėk!..

       Labai prašau, tik vieno - paleisk mane. Leisk man tave pamiršti. Pykčio maža. Išmokyk nekęsti tavęs!.. Jau nebežinau ko imtis ir kokiu žvilgsniu į viską žiūrėti. Nebegalvoju apie tave. Nebekalbu. Tačiau tu mane atakuoji sapnuose. Kasnakt.. Ir kasnakt pasakoji, kokia aš tau brangi. Prakeikti sapnai neleidžia tavęs pamiršti! Nenoriu jausti, to, ką jaučiu tau! Nebenoriu nė trupučio! Žmogau, išmokyk nekęsti tų apgailėtinų savybių, kurias dievinu. Išmokyk nekęsti ne vien tavo gerųjų savybių, bet ir blogųjų, tų, kurių nekenčia visi.. Aš suvokiu, kad buvimas su tavimi yra neįmanomas. Suvokiu, kad iš tiesų aš tau tiesiog keletą kartų matytas žmogus. Oi, ne! Net ne žmogus.. Moteris.. Gi pagal tave, moteris neverta žmogaus vardo!.. Išmokyk mane matyti tave tokį, kokį mato kiti. 

       Kvaila jausti apmaudą ir versti sielą verkti dėl to, ko niekada neturėjau. Aš stengiausi daryt viską: stengiausi atverti tau savo sielą, stengiausi bėgti nuo tavęs, stengiausi mylėti ir nekęsti, stengiuosi galvoti ir kartu neprisiminti.. Nesiseka niekas. Kad ir ko imuosi, kas susiję su tavimi - susimaunu. Visada. Jau vien tai turėtų mane pykdyti. Tai turėtų padėti tavęs neapkęsti. Bet nepadeda!.. Tai verčia ilgėtis!.. 

       Jau atrodo nusispjaunu į tave ir į tai, kokius jausmus man kėlei. Atrodo, kad tu man tiesiog praeitis - dabartyje tavęs nebėra. Sapnai verčia tave prisiminti. Ir vėl viskas iš naujo. Kova su savimi dėl tavęs.. Likimo ironija! Noriu pamiršti tai, ko neturėjau. Padėk! Nieko daugiau nebenoriu iš tavęs. Nebenoriu prašyti nei romantiškų akimirkų, nei šiltų bučinių, nei karštų apkabinimų ar svilinančių prisilietimų, nebenoriu nei sielą virpinančių glamonių.. Nebenoriu nieko apart tavęs pamiršimo. Ne, nenoriu pamiršti taip, tarsi susirgusi amnezija. Noriu pamiršti jausmus, kurie mane erzina, jie man kelia pyktį ir slogumą. 

       Suprask, kad trukdydamas man gyventi, nedovanoji laimės nei sau, nei man. Nori stovėti vietoje? Tai stovėk sau laimingas, bet malonėk netrukdyti man judėti pirmyn. Vaikščiojimas ratu mane varo iš proto. Atrodo dar keletas ratų ir išprotėsiu galutinai. Neteksiu ne tik jausmų, bet ir sveiko proto. Jo dar turiu! Taip, taip, dar turiu! Pakaks tau būti tokiu savanaudžiu! Man jau atsibodo! Dabar svarbu ne "tu" ir "tau", bet "aš" ir "man". Ir man neberūpi ką tu galvoji ir ko tu nori! Įkyrėjo laukti to, kas nesulaukiama! Dovanok man mano laisvę! Man jos tikrai labai reikia. Aš ilgiuosi jos..

       Esu viena, bet su tavimi. Nebepatinka man šita būsena. Arba mes kartu, arba atskirai. Kartu, bet atskirai - man jau netinka. Jei tai aš tavęs nepaleidžiu, tada padėk man paleisti. Nebenoriu, kad tu būtum su manimi. Ir išvis nieko nebenoriu! Noriu tik nebejausti tau nieko. Noriu būti tik draugė, o gal geriau net tik pažįstama. Taip, noriu būti tau tik pažįstama. Noriu, kad tu man būtum tik pažįstamu!

       Dviprasmiški jausmai ir mintys tuoj susprogdins mane iš vidaus. Nenori padėti pamiršti? Nieko, aš pati susidorosiu su tuo, bet bent jau malonėk nelįsti į mano sapnus! Palik juos man! Bent ką nors palik tik man! Ir šito jau nebeprašau! Šito reikalauju! Griežtai! Išstumsiu tave iš savo jausmų, kai tik nustosi lankytis mano sapnuose! Nors, jei nori, lankykis, bet elkis su manim bjauriai. Noriu tavęs nekęsti! Noriu pykti ant tavęs! Noriu iššaukti visą pyktį ir visas nuoskaudas, kurios mane slegia! Noriu tai padaryti bent jau sapne! 

       Nebenoriu viltis, kad vieną dieną tu prisiminsi mane ir nebenoriu tikėtis, kad tau atrodys, kad aš esu geriausia, kad aš tavo žmogus!.. Leisk man gyventi toliau. Leisk man matyti kitus vaikinus, leisk man ieškoti žmogaus, kuris norės manęs ne tik abstrakčiai.. Tokio, kuris norės manęs ir sieks to. Tokio, kurio norėsiu ir aš! Malonėk leisti man gyventi!

       Žmogau.. Išmokyk.. Padėk.. Pavargau.. Išsekau.. 

Absurdo grandinės

       Jis - save kankinantis idiotas! Pats blokuoja savo veiksmus, varžo judesius, mintis ir žodžius. Tik tikras idiotas tyli, kai širdis daužosi taip stipriai! Surakinęs save grandinėmis, skęsta alkoholyje ir palaipsniui žlugdo savo emocinį gyvenimą. Dabar jis tik egzistuoja. Viskas, ką jis fiziškai jaučia yra sąstingis. Ledynmetis. 

      Jis jaučiasi mažu ir visiškai nereikšmingu žmogumi. Visi yra svarbūs ir didingi, tik ne jis.. Visų poreikiai yra aukščiau jo poreikių.. Bet tai ne dėl to, kad kiti jį žemintų. Oi, ne! Taip tik dėl to, kad jis pats atsisako savęs ir savo laimės. Jis viską atiduoda tiems, kurie dėl jo neatsisakytų net  niekam nereikalingo butelio kamščio. Jis per daug vertina tuos, kurie apsimeta jo draugais. Jis atsidavęs žmonėms, bet jaučiasi vienišu. Jis atsidavęs tiems, kurie galvoja tik apie save. Būtent dėl to niekas ir nemato, kaip jam sunku ir kaip labai jam reikia jų pagalbos. Niekas net nenujaučia, kokiomis sunkiomis grandinėmis jis sukaustęs savo vidų!.. Jam reikia, kad kas nors imtų ir nutrauktų tą prakeiktą metalą! Jam reikia bent vieno žmogaus, kuris pagalvotų ir apie jį.. Bet jis per daug apsikarstęs principais, kad galėtų tai pripažinti!.. Ji norėtų jam padėti, bet be jo pripažinimo, ji to padaryti negali. Deja.. 

       Vyras. Turėtų būti drąsus ir ryžtingas. Žinoma, visiems jis neturėtų demonstruoti to, kas vyksta jame, tačiau jis neturėtų bijoti jo širdyje žydinčio jausmo. Tikras vyras kuo puikiausiai suvokia, koks svarbus ta emocinė beprotybė  ir kiek daug laimės ji gali dovanoti. Tikras vyras nieko nelauktų, žinodamas, kad laimę gali turėti dabar pat!

       Jis vienas iš daugelio, kurie bijo savo jausmų ir nepriima savęs tokio, koks yra iš tiesų. Jis dar vienas apsimetėlis, kuris nesijaučia laimingas. Jis jau pamiršo, kas išvis ta laimė. Jaučia tik sielvartą, liūdesį. Jaučia absoliutų šaltį ir tuštumą. Jis žino, jis mato, kad aplink jį dar liko tokių žmonių, kurie nebijo to, ką jaučia. Tokių, kurie dar pakankamai stiprūs demonstruoti savo vidų. Ne, nedemostruoti. Pripažinti! 

       Jis taip pat galėtų elgtis, kaip tie, kurie nebijo būti laisvi. Tačiau po tokio ilgo apsimetinėjimo yra per daug sudėtinga atrakinti paties sukurtas grandines. Šlykščiausia tai, kad ji žino. Ji žino, kad jis apsišaukėlis. Ji supranta, kad jam sunku ir, kaip jam skauda. Ji žino ir tai, kad jis niekada to nepripažins. Prieš ją jis jaučiasi nuogas. Jis žino, ką ji jaučia jam. Jis jai jaučia tą patį. Tačiau absurdo ir principų grandinės nepaleidžia jo. Jis pats nepaleidžia savęs! Jis neleidžia jausti laimės nei  sau, nei jai!

       Ji jau pavargo draskyti tai, kas nesudraskoma. Ji pavargo belstis ten, kur neprisibeldžiama. Ji išseko. Dabar ji tiesiog mėgaujasi tuo, ką jai teikia akimirka! Jis žino tai. Sielvartas pasidarė tik dar stipresnis, o grandinės dar labiau nesudraskomomis. Medis virš jo žydi pačiomis gražiausiomis spalvomis, saulėtekis dovanoja pačią kaitriausią rytą, paukščiai gieda nuostabiausias laisvės giesmes. Visa tai - ji. Jis ją stebi. Svajoja apie ją. Tiesia rankas, bet greit susigūžia ir pasislepia. Išdidumas jam trukdo pasakyti jai, kokia ji jam svarbi. Idiotiškas jausmas.. Jis ilgisi jos, o ji stengiasi jį pamiršti. Jie abu svajoja viens apie kitą. Nori būti kartu. Bet jo išdidumas ir jos skausmas vis auga.. Ledkalnis vis didėja. Jie tolsta. Ji palaipsniui jaučia laisvę, o jis ima skęsti..

       Jam ji ledkalnio viršūnėje augantis medis. Ji - tai, kas taip lengvai pasiekiama, bet jo išdidumas ir absurdiškas principingumas trukdo pajudėti iš vietos. Jis susirakinęs absurdo grandinėmis! Jam ji laisvė, keliaujanti, kur tik nori, elgiantis taip, kaip trokšta jos širdis. Jam ji tekanti saulė, kurios taip ilgisi jo siela. Jam ji visas pasaulis, kurio jis jau seniai nejautė taip karštai alsuojančio. Jam ji vienintelis išsigelbėjimas, kurio pats atsisako. Jam ji..  ..meilė!

Sapne jis lanko ją

       Šiąnakt jis aplankė ją sapne. Keistuolis to realybėje padaryt nedrįsta. Mėgavosi jos draugija ten. Ji jam nebuvo itin maloni. Ji jam buvo per daug šalta. Iš nevilties jis gėrė. Ji matė jį neblaivų. Jis visais būdais stengėsi prieiti prie jos. Užkalbinti, pabūti dviese. Tačiau ji nuolat buvo apsupta žmonių. Tada jis suvokė, kad tai sapnas. Jis žinojo, kad gali rasti tinkama būdą, kaip prieiti prie tos, be kurios negali. Nusirengė megztuką, maikutę ir vaikščiojo aplinkui ją. Jis tikėjosi, kad patrauks jos dėmesį. Nepavyko. Ji jo neužkalbino. Tada jis šalia jos rado žiebtuvėlį. Stovėjo priešais. „Ėi, puiki proga užkalbinti ir paklausti ar tai ne jos žiebtuvėlis!“-pamanė jis. Tačiau pastebėjo, kad ji rankose laiko žiebtuvėlį. Atrodė, kad net sapne visi susimokę prieš juos.. Tačiau jis nenuleido rankų. Jis ėmė ir paklausė jos ar šį negali jam paskolinti žiebtuvėlio. Pagaliau! Ji atsakė. Pašaipiai. Ji pareiškė, kad jis jau turi žiebtuvėlį, gi tik ką pakėlė nuo grindų. Ji atrodė neapsakomai šalta. Jis žinojo, kad tai jo kaltė, kad net sapne ji nebepriima jo.. Nusivylė. Nuleido galvą ir ėjo šalin. Tačiau staiga išgirdo: „Ežiuk, gaudyk!“. Tai buvo jos balsas. Ji mestelėjo jam savo žiebtuvėlį. Jis pajuto palengvėjimą ir nusišypsojo jai. Tai turėjo reikšti padėką, bet savo šypsena jis norėjo pasakyti kur kas daugiau. Jis norėjo jai pasakyti, kad jis neabejingas ir tai, kaip jis nori prisiglausti prie jos, pajusti jos rankas, pamatyti jos šypseną. Bet ji nusisuko ir toliau kalbėjosi su žmonėmis, kurie buvo apspitę aplink ją kaip bitės.

       Šiąnakt jis nepalūžo. Buvo atkaklus. Jis nuolat bandė prieiti prie jos pakalbėti su ja. Tačiau pats nesuvokė, kaip priėjęs leptelėdavo nesąmones. Ir net sapne jis nesugebėjo atvirai pasakyti, ką jai jaučia. Ji darėsi vis šaltesnė jam, abejinga jo žodžiams, akims. Jis vėl priėjo ir pasakė: „Žmonės sako, kad aš labai gražus, kai būnu įsimylėjęs.“ Žinoma, tai skambėjo absurdiškai, bet svarbiausia buvo tai, kad jis paminėjo tą jausmą, kad ir netiesiogiai. Jam tai reiškė daug. Bet ir šį kartą ji buvo arogantiška. Atsakė trumpai: „Ir kas taip sakė?“. Jis nusivylė. Darėsi vis labiau apsvaigęs nuo alkoholio. Jam to reikėjo.. Net sapne, jis nepajėgė būti blaiviu ir elgtis drąsiai..

       Pakankamai išgėręs jis vėl priėjo prie jos ir vėl užkalbino. Kalbėjo apie tą patį grožį ir meilės įtaką jam. Šį kartą jis kalbėjo pikčiau, kad ji pagaliau nebūtų apatiška tam, ką jis sako. Ji išgirdo jį ir jo pyktį. Tada pasidomėjo, kas tas meilės objektas, kuris daro jį gražiu. Ir ji išrėkė „TU“. Ji nutilo. Neteko amo. Jis viltingai žiūrėjo į ją ir laukė atsakymo. O ji tylėjo ir jos žvilgsnis buvo visiškai neaiškus. Jis išsigando. Suprato, kad jau per vėlu. O ji tiesiog tylėjo ir nieko nesakė. Spengianti tyla.. Jis džiaugėsi vien dėl to, kad ji buvo šalia. Nesvarbu, kad tai tik sapnas ir, kad ji jį nuolat ignoruoja. Nesvarbu net tai, kad dabar ji tyli ir nieko jam nesako. Jis džiaugiasi, kad ji šalia jo.

       Galiausiai ji atsakė. Apgailėtiną „GERAI“. Jis palūžo. Neteko vilties. Jau buvo benusisukąs nuo jos, kai ji uždėjo savo šiltą ir neapsakomai švelnią ranką jam ant skruosto. Ji pasakojo jam, kaip jai skaudu matyti jį geriantį ir nuolat tik tokį. Ji žino, kad tai tik sapnas, bet bent jau sapne ji tikisi jį matyti blaivą, besišypsantį, drąsų ir ryžtingą. Ji jam pasakė tokius žodžius, kokių jis nesitikėjo. Jis susimąstė. Jautė gėdą ir kaltę. Bet labiausiai jis jautė meilę ir džiaugsmą, kad ji neatstumia jo, kad jos apatija reiškia, jog jis jai vis dar rūpi. Dar nevėlu.. Reikia tik drąsos susitaikyti su savimi ir drąsos pripažinti, kad jis nori būti šalia jos ne tik sapne. Kad jis nori būti ne tik šalia jos, bet ir su ja. Jis ją myli!

       Pabudo. Taip. Jis ją myli. Ji jam rūpi, o jai jis rūpi. Jis tai žino. Jis turi veikti. Bet kaip? Iš kur gauti drąsos ir ryžto? Meilė turėtų jam padėti. Jis žino, kad ji jam padėtų, jei tik jis to paprašytų.. Bet išdidumas.. Tai jo didžiausia kliūtis!

Kirmėlytė bijanti savo norų

       Mažytė žalia kirmėlytė šildėsi ant nuostabaus paparčio lapo. Saulutė maloniai kuteno jos kojytes. Kirmėlytė nejučia užsimerkė ir paskendo savo svajonėse. Pagalvojo apie pačias didžiausias. Žinoma, ne visos buvo lengvai įgyvendinamos. Ji galvojo apie tai, kas būtų, jei ji atsispirtų į minkštą paparčio lapelį ir imtų skraidyti. Skristų aukštai. Tada visus matytų tokio paties dydžio, kokią ja mato didieji miško gyvūnai. Tada ne ji bijotų paukščiukų, bet jie imtų jos bijoti. Viskas pasikeistų 100%.. Ak, kiek daug suteiktų baimės išnykimas. Ji jaustųsi saugi ir laisva. Ji mėgautųsi ne vien paparčio lapais, bet pakiltų ir į kalnus, kur begalė niekada neregėtų gėlių. Ji drąsiai leistųsi į ekspedicijas. Mielai atrastų tai, ko niekada nėra mačiusi.. 

       Ne skraidymas jo svajonė. Ji svajoja apie saugumą, drąsą, norą rizikuoti ir neabejoti savimi. Taip, išaugę sparneliai ją išlaisvintų, ji virstų nuostabaus grožio drugeliu. Ji taptų gražuole ir nė kiek nevieniša. Nors ji ir dabar labai graži. Žinoma, tie milžiniški meilės rinkiukai ją ne itin žavi, bet vis dėl to, ji sugebėjo net juos pamilti. Ji laiminga širdimi!.. Trūksta tik laisvės ir saugumo. Tada ji pasiektų aukščiau, esančio paparčio lapą. Drąsiau siektų to, ko nori.

       Kirmėlaitė suvirpėjo. Mažyčiai plaukučiai, kurie dengia jos kūnelį, pasistojo piestu. Ir visai ne dėl praskridusio paukščio. Uoj ne, ne šį kartą. Šį kartą ji krūptelėjo dėl svajonės, kuri tampa baime. Ji pagalvojo apie vestuves. Anksčiau, vos prigulusi pasimėgauti saule, ji svajojo apie tai, kaip vieną dieną ištekės už paties keisčiausio, bet nuostabiausio kirmėliuko. Šiandien suabejojo ar išvis to nori. Ji labai nori susilaukti mažų kirmėliukų ir dovanoti jiems meilę. Ji nori būti mylima kirmėliuko. Ir vestuvių ji nori. Bet dabar šis noras ją išgąsdino. Kirmėlaitė pasijuto pasimetusi. Anksčiau ji net nesudvejodavo dėl savo norų. Niekada. Dabar kirmėlaitė išsigando, nors nėra tam jokios priežasties. Ir tai baisiau nei paukščiai..

       Nejučiomis ji išsigando ir atradimo ir laisvės. Išsigando visko, ko visą gyvenimą troško. Be jokios priežasties. O priežasties nebuvimas ją gąsdino dar labiau. 

..veidmainis ežiukas!!

       Kiek jau kartų ji buvo pasiųsta velniop. Ir kiek jau kartų ji buvo nuėjusi ten. Dažniausiai, šiaip, savo malonumui. O ten gera.. Žmonės stebisi, kodėl ji elgiasi kaip arogantiška kalė. Daug kas jos nemėgsta. Žmonių akimis žiūrint ji atrodo lyg būtų standartinė blogiukė. Tokia kaip filmuose.  Įžūli savanaudė. Aktyviai užsiima savidestrukcija. Tačiau taip atrodo tik iš šono. Ji savęs nė kiek nežaloja. Priešingai. Kiekviena akimirka, kurią ji patiria ir kiekvienas veiksmas yra tik dėl malonumo, kurį jai teikia jos poelgiai. Kai ji ką nors įžeidžia, nesigaili. Ji tiesiog garsiai pasako tai, ką galvoja. Nemato jokio tikslo tylėti. Būtent dėl to žmonės ją vadina kale! Pasipūtusi. O jai nusispjaut. Ji prarado tikėjimą žmonėmis. ..juo.. 

       Jis apgailėtinas, sarkastiškas ir velniškai arogantiškas niekšas. Žmogus, kuris nesugeba pasakyti to, ką iš tiesų galvoja. Dedasi šaltakraujišku ir apatišku gyvenimui. Vaidina savanaudį negalintį pakęsti žmonių. Apsimeta žinančiu visas pasaulio tiesas. Elgiasi taip, lyg jam būtų nusispjauti ant to, ką kiti apie jį galvoja. O iš tiesų.. Jam svarbi kiekvieno sumauto slunkiaus nuomonė! Apsimeta kažkuo, kuo pats netiki. Bando būti blogiuku. Tokiu pat etatiniu, kaip ir ji. Klasikiniu. Regis nieko keisto, daugelis taip daro, tačiau yra vienas didelis trūkumas. Jis apsimeta, bet netiki tuo, ką daro. 

       Iš pradžių ji nematė jo netikėjimo savimi. Ji norėjo, kad jis iš tiesų būtų toks, kokiu dedasi. Tačiau ji suklydo. Viskas pasikeitė. Ji pamatė. Žmonės vis dar tiki, kad jis tas pats arogantiškas niekšas ir dėl to jo nemėgsta. Dabar ji jo taip pat nekenčia. Tačiau priežastys kitokios. Ji nekenčia veidmainiavimo, netikėjimo ir netikrumo, o kiti nekenčia jo įkūnijamo personažo.  

       Ji tikėjo iliuzija ir dėl to jautėsi laiminga. Sužlugo. Tiesiogiai sudužo žmogus. Mergaitė pamatė jį be kaukių. Ji pamatė jį visokį. Prie žmonių, kurių nuomonė jam "nesvarbi", be tų pačių žmonių, ji matė jį vaidinantį, ji matė jį tikrą. Iš pradžių žavėjosi jo vaidyba, paskui pasibaisėjo ja. Pamatė ji tikrą. Pamilo. Bet meilė greit virto į neapykantą. Ji žino, kad tikrasis jis yra žmogus, kurio ji ieškojo, tačiau jo vaidyba ir bandymas būti "šaltuoju dievu" ją pykina. Šleikštulys kyla ne šiaip sau. Apgailėtina, kad žmogus nesugeba būti savimi. Šlykštu, kad žmogus nepriima savęs. Baisiau už bet kokią gamtos stichiją, tragediją, autoavarija ar iškrypėlių poelgius!

       Kraupu matyti akyse nykstantį žmogų. Taip. Jis žlugdo save. Jis pats save skandina. O ji jo traukti nebenori. Traukdama jį, ji skandinasi kartu su juo. Pagalba virsta savižudybe. Neįmanoma ištraukti žmogaus, kuris nenori būti ištrauktas. Pasakoje "Gražuolė ir Pabaisa" pagrindinis veikėjas norėjo būti ištrauktas. Jis siekė laimės. Šiuo atveju, jis nori toliau netikėti savo atliekamu vaidmeniu, nemylėti tikrojo savęs, nepripažinti jo. 

       Tegu! Ji atsakinga tik už save ir žino tik tai, ko nori pati. Ko nori jis?.. Tai jo reikalas. Jai tai nerūpi. Ji per daug įsižeidusi, per daug pikta.. Šiuo metu ji jaučia per daug pagiežos ir pykčio! Ji pamilo save. To paties linki ir jam. Kad ir kaip nekenčia žmogaus, ji linki jam laimės. Ir vis tiek šlykštu!

Jos vaistas - PYKTIS!..

       Pasirodo, kad jis visai ne toks, kokiu ji jį įsivaizdavo. Visos svajonės žlugo. Ji dedasi labai stipria.. Apsimeta, kad viskas gerai. Iš tikrųjų taip nėra.. Kaip visada.. Ji pati susikūrė savo idealą. Ir štai paaiškėjo, koks jis iš tiesų. Viskas, idealas prarastas. Jai skauda nežmoniškai. Diegliai.. Nėra kaip išsilieti. Nėra kam pasakyti, kad jai skauda ir kad skauda nežmoniškai stipriai. Auč!! Toks stiprus ir didelis AUČ!.. Kaip ir kur išsiverkt?.. Tik vienai.. Dabar. Čia. Pabėgt nuo žmonių.

       Ji žino, kad ji pati sukūrė sau skausmą ir skausmo priežastį. Jis niekada jai nieko nežadėjo. Jis niekada jai nieko nesakė. Tik ji ėmė ir sukūrė iliuziją apie nuostabų žmogų. Apie žmogų, kuris tiesiog nėra suprastas aplinkinių. Paaiškėjo, kad jis pats nesupranta savęs. Nors imk ir paprašyk jo, kad surašytų instrukciją, kaip reikia su juo elgtis ir ją užsiklijuotų sau ant nugaros.

       Ramybės nebeliko. Dabar ją valdo tik didelis pyktis jam. Pagieža. Neapykanta. Šilti jausmai, kuriuos ji puoselėjo virto priešingybėmis. Įvyko neigiamas progresas. Netekusi savo idealo, ji rado tikrus draugus, kurie su nuoširdūs. Taip, ji galėjo verkti prie jų. Bet to nedarė. Nenorėjo. Ašaros būtų buvusios perpildytos pykčio. Paniekos jam ir sau. Draugams tokių jos emocijų būtų buvę per daug. Ji žino, kad jiems ji rūpi. Labai. Ji žino, kad jos skausmas taptų ir jų skausmu. O skaudinti kitų ji nenori.

       Spjauti sau į veidą. Trenkti jam į širdį. Stipriai. Trenkti už tai, kad jis jai atrodė idealiu. Matė tai, ką norėjo matyti. Naivi? Ne. Kvaila? Uoj, ne, toli gražu! Beprotė!.. Susižavėjo jo asmenybe, dar net nepažinusi jos iki galo. Jis pats nežino, ko ir kada nori. Tačiau ji tikėjosi. Ji įtikinėjo save. Na ir tegu sau! Norėjo skaudintis, tai dabar pati ir turi srėbti skausmą, kurį sukėlė pati sau. Ne jam trenkti į širdį derėtų! Tai reikia padaryti jai pačiai. Ji gali kaltinti tik save. Nieko kito. Tik pačią save.

       Norisi sakyti, kad tai jau paskutinis kartas, kai ji aklai susižavi žmogumi. Ji susikuria jį tokį, kokį nori matyti. Tačiau ji žino, kad tai nepaskutinis kartas. Būtų per daug naivu tikėtis, kad ji save ims ir taip „viens, du“ ir pakeis. Šį kartą ji sau nemeluos. Taip, tai nepaskutinis kartas, kai ji pati save supykdo iki ašarų. Ir tokių kartų bus dar daug. Tačiau ji tikisi, kad sugebės sukurtus idealus pasilaikyti tik sau, o ne postringauti visiems apie tai, kokius ji juos mato.

       Dar ir dabar per didelį pyktį ji juo žavisi, tačiau pyktis ima viršų. Jis nebeleidžia puoselėti jokių vilčių! Griežtai!.. Tik ne jam. Ją užvaldė arogancija. Ji su juo nori elgtis taip, tarsi, ji jam niekada nieko nejautė. Bet žino, kad taip nebus. Sutikusi jį, ji žvelgs ne šiltu žvilgsniu, bet kupinu pykčio ir pagiežos.

       Ne, šiandien ji nedaužys daiktų ir nešauks į pagalvę. Uoj ne!.. Šiandien ji pyks kitaip. Ji nenori išlieti pykčio ant daiktų. Šitą pyktį ji turės sus savimi. Jis padės neleisti vilčiai grįžti. Neigiamas jausmas bus jos motyvacija nepalūžti ir nesusirgti ta pačia liga. Taip. Pyktis tapo jos vaistu nuo jo.

       Ji suvokia, kad yra nepėsčia! Gali pasiekti visko, ko nori. Ji ne tik dedasi stipria, bet tokia iš tiesų yra. Šiandien ji neapsakomai pikta ir nežmoniškai stipri! 

Cigaretės nuorūka visai neliūdna!

       Cigaretės nuorūka smilksta peleninėje. Ji stebi ją. Tiesiog stebi. Jokių minčių. Tuščia galva. Nieko negalvoja, bet jaučia nesuskaičiuojamą galybę jausmų. Anksčiau ji nerūkė. Jai to nereikėjo. Nors ne. Kartais rūkydavo. Cigaretę paimdavo į rankas, kai jausdavosi palūžusi ir nebeturinti jėgų niekam. Dabar ji rūko ne dėl to. Tiesiog.. Dabar ji nori pabūti viena. Bet vienai būti niekaip neišeina. Šiuo metu fiziškai ji viena, bet taip yra tik išoriškai. Ji su savo jausmais. Ankšta. Jų kaip visada daug. Spaudžia.

       Ši cigaretė kitokia. Ji ją surūkė jau žinodama, atsakymus į anksčiau kankinusius egzistencinius klausimus. Ji žino, kas ji iš tiesų. Ji žino, ko ji nori. Tik dar nežino kaip viską pasiekti. Bet ji užsispyrusi ir suras kelią. Suras net ne vieną kelią.

       Melancholiška išorė demonstruoja liūdesį ir gilų susimąstymą. Bet išorė kaip visada klaidinga. Ji neliūdna. Ir net nesusimąsčiusi. Ji tiesiog stebi tai, ko nebelieka. Ir klaidžioja po ankštą savo emocijų aikštę. Tyrinėja ją. Atrodo, kad mažytė aikštė yra ištisos džiunglės. Tiek daug jausmų, kurių anksčiau ji niekada nepastebėjo. Ši ekspedicija neeilinė. Mergina pasiryžusi suprasti viską, kas gyvena toje aikštėje. Ir tai ne galutinis tikslas. Po pažinties su jausmais, ji ruošiasi išleisti juos iš mažytės aikštės. Ji leis jiems klaidžioti plačiai. Ten, kur jie patys norės.

       Tačiau laisvę suteiks ne visiems jausmams. Keletą pasiliks tik sau. Aikštėje jų nelaikys. Ten nejauku. Tuos, kuriuos pasiliks sau, ji perves į širdies kambarį. Ten jauku, šilta, ramu. Ten ji saugo tai, kas brangiausia ir tyriausia. Mergina deklaruoja laisvės svarbą. Sako neturinti jokių gynybos mechanizmų. Bet cigaretės nuorūka ir ji pati žino, kad ji ginasi nuo aplinkinių. Gynyba labai paprasta. Tai, kas brangiausia saugoma širdies kambaryje. O į jį mergina nebe įsileidžia nieko. Kada nors tas kambarys bus atidarytas ir kitiems. Tačiau ne bet kam! Jau geriau būti vienai, nei su bet kuo!

       Anksčiau jau stipriai nuvalkiotas žodis „myliu“ ir pats jausmas atlapaširdiškai buvo dalijamas bet kam. Atrodė, kad jos stipriausias jausmas būtinai turi kam nors priklausyti. Tačiau gynyba ėmė veikti efektyviai. Iš aikštės meilė perkeliama ten, kur kur kas saugiau! Mergina nusprendė mylėti ir nebijoti to. Tiesiog tai vienintelis jausmas, kurio ji niekada nedemonstruos. Ji dalins savo šilumą, rūpestį, draugystę, entuziazmą, aistrą ir kitas emocijas, tik ne meilę. Tai bus tik jos jausmas!

       Tegu ir vadins ją arogantiška kale. Tegu ir pasakos, kad ji šalta ir nemokanti mylėti. Tegu kalba visi, ką nori. Jai svarbiausia tai, kad ji žino kas ji, kokia ji ir kodėl ji tokia. Ji nesijaučia vieniša. Jai pakanka drąsos ir draugų. Ji jau nebe paauglė, kad galėtų sau leisti rūpintis kitų nuomone.

       Mergina suvokia, kad ja žavisi daugybė vyrų. Ji žino, kad daugeliui iš jų yra per daug stipri. Taip, ji kietas riešutėlis, kurio perkąsti nepavyksta niekam. Nors visi ir mano, kad pažįsta ją kaip nuluptą, jie klysta! Ji nuolat kitokia. Mergina nesivargina ginčytis dėl to, kas jai nereikšminga. Jai nerūpi, ką galvoja tie, kurie jai nekelia jokių emocijų. Ji sunerimdavo tik dėl jo nuomonės apie ją. Dabar nebesirūpina nei tuo. Ji žino, kad ne moterys renkasi vyrus, bet vyrai renkasi moteris. Joms lieka tik priimti tą, kuris ją pasirinko arba atstumti jį.

       Ją kankina nemiga. Sakoma, kad jei žmogui nepavyksta užmigti, vadinasi jį sapnuoja kitas žmogus. Vadinasi, ji dažnas svečias jo sapnuose. Ir jis neaplenkia jos sapnų. Kasnakt pasirodo juose. Ir kasnakt ją stebi tuo pačiu žvilgsniu. Jo žvilgsnis šaukia meilę jai, bet tuo pačiu slepia ją už sienos, kurioje gausu plyšių, pro kuriuos veržiasi jo jausmai jai. Mergina žino, ką jis jai jaučia, bet nieko apie tai nesako. Ji žino, kad jos žodžiai sustiprintų jo gynybą. Taip jis pabėgtų nuo jos visiems laikams. Anksčiau jo akys buvo tik siena, dabar joje atsirado plyšių, pro kuriuos šviečia meilė. Ji žino, kad siena išnyks. Jis nebebijos. Jie abu atsikratys baimės. Ir tada ji dalinsis tuo, kas užrakinta jos saugiajame kambaryje.

       Cigaretė užgeso. Ji grįžo į čia ir dabar. Suvokė, kad nesvarbu, kur ji eitų ir su kuo būtų, jis nuolat su ja. Sapnuose, mintyse, joje..! Ji jam neabejinga. Ir ji nebebijo. Ji nuo jo nebesigina. Ji žino, kad jis jos nesužeis. Ją gali sužeisti tik laukimas. Bet laukimo jau nebeliko. Ji nebelaukia nei jo, nei kito. Jai gera taip kaip yra. Ji džiaugiasi tuo, ką gauna ir tuo, ką pasiekia pati. Ji jaučiasi nenužudoma. Ji – saugi. 

Reikia tik šito narkotiko!..

       Juokas aidi. Gera ausims ir sielai (jei tokią turiu). Nesuvokiu savo struktūros. Nežinau iš ko aš sudaryta ir kas slypi manyje. Tačiau puikiai žinau ką, kada ir kaip jaučiu. Juokas, kuris kasdien aidi mane supančioje aplinkoje yra žiežirba, kuri spragteli manyje. Iš menkutės žiežirbos nusitvieskia ilgiausias karščio bangos kelias. Jaučiu malonumą, kai mane užkrečia ir žinoma lygiai taip pat jaučiu didelį malonumą, kai aš užkrečiu aplinkinius. Ši liga kenksminga! Net labai! Ji gali tęstis nuo vos keleto sekundžių iki kelių ar net keliolikos valandų. Po to skauda viską: žandikaulius, pilvą, akis.. Viską, viską!.. Bet būna taip gera ir net tas skausmas nežeidžia.

      Jis ne tik liga. Juokas yra ir vaistas. Gydo nuo visko. Net pačiomis skaudžiausiomis akimirkomis, priverčia jaustis gerai. Jaučiamas palengvėjimas, užsimirštama. Tai vaistas?! Argi?!! Juokas – narkotikas. Visi nuo jo priklausomi. Kai liūdna, labiau už viską norisi nusišypsoti, nuoširdžiai nusijuokti. Atgauti jėgas. Bent jau kuriam laikui palengvėja. Šio narkotiko norisi ne tik tada, kai liūdna. Jį norisi vartoti nuolat be jokio atokvėpio.

      Nuo ašarų paraudusios akys, iš skausmo plyštantys žandikauliai, nepakeliamas skausmas pilve.. Ir vis tiek tas pats! Narkotikas paplinta po visą kūną taip giliai, kad atrodo, jog žmogus savęs nebevaldo. Jį valdo juokas. Visapusiškai! Nebereikia nieko. Tiesiog juokiamasi. Parodomas pirštas, o žmogus leipsta juokais. Kartais pakanka akių kontakto, keisto kvapo ar kitos smulkmenos. Vuolia!! Visur tik „cha,cha,cha......cha“!

       Kas per kalbos, kad tik alkoholis, nikotinas, opioidai, marichuana, kokainas ir kitas mėšlas teikia malonumą ir kelia gausybę gerų emocijų? Net vartojant oficialias narkotines medžiagas neapsieinama be neformalių medžiagų! Žmonės nebesugeba juoktis nuoširdžiai. Jie nebesugeba to daryti neapsvaigę. Keista. Patys vykdome įvairias prevencines akcijas, skatinančias žmones nebevartoti alkoholio, neberūkyti ir panašiai.. O reikia tiek nedaug. Reikia tik išmokti nuoširdžiai juoktis iš visko ir su visais. Pakanka išsiugdyti gerą humoro jausmą.

       Tas pats kaip visada. Mes žinome, kad reikia žengti mažytį žingsnelį, bet nežengiame jo. Žinome, kad ta abgailėtina pompastika yra tiesiog bevertis teatrališkumas. Bet vistiek tęsiam tai, kas neteikia naudos. Užuot rengę gigantiškus prevencinius renginius – nusijuokime. Nusijuokime ir priverskime nusijuokti aplinkinius. Mokykime to, kas taip paprasta ir kas teikia tokį didelį malonumą.

       Jau pasiekėme pakankamai gilią degradavimo duobę. Giliau į ją lįsti neverta. Nebeišlipsim. Kiek daug jėgų sukišame ten, kur naudos niekas negauna. Visi dedamės humaniškais ir reikšmingais. Tačiau, kai niekas nemato darom kaip tinkami. Še tau ir po visų tobulybių! Mes neesam tokie. Žmonės nebesijaučia laimingais, kad ir dedasi tokiais. Akivaizdu, kad apsimetinėjimas mus tik smukdo dar giliau. Norim išlipti? Mes galim! Juokimės! Ne, neamerikietiškomis šypsenomis! Juokimės nuoširdžiu juoku! Užsikrėskim ir platinkim šį narkotiką! Tapkim laimingi! Mes neapsakomai stiprūs ir galim tai padaryti!..

.. aš neturiu tam laiko!

       Ir nėra jau taip blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Taip, kasdien vyksta viskas vienodai. Saulė teka, paskui ji leidžiasi. Diena, po kurios ateina vakaras, paskui naktis, rytas ir vėl viskas iš naujo. Cikliškumas. Vienodumas. Viskas vienoda, sena, kartojasi, bet viskas kitaip. Kiekvieną dieną po naujieną! Viskas priklauso nuo to, kokiu žvilgsniu žmogus nusprendžia naudotis tą dieną. 

       Imu ir nusprendžiu į viską žiūrėti sarkastišku, kupino šaltumo žvilgsniu. Tada tie patys besikartojantys reiškiniai man atrodys nuobodūs, liūdni ir netgi erzinantys. Ir kiek ilgai ištverčiau, jei nuolat viską matyčiau taip? Savaitę? Dvi? Gal net mėnesį ar metus! Tačiau anksčiau ar vėliau nebemokėčiau gyventi. Palūžčiau. Sustočiau. Užstrigčiau. Jokio noro veikti. Vien apatija. Jokio gyvenimo - tik egzistavimas. 

       Pabundu ir nusišypsau. Na ir ką? Viskas miela malonu. Viskas, ką matau teikia malonumą, viskas džiugina. Šypsaisi saulei, mėnuliui, žmonėms ir kalbiesi pats su savimi! Linksma! Gera. Taip gera, kad net pykint ima! Primena vaikystę? Ne! Net vaikystėje viskas nebūna taip perdėtai ir vimdančiai rožinės spalvos! Anksčiau ar vėliau toks apgailėtinas romantizmas privestų prie anksčiau minėto cinizmo. Kiek ilgai įmanoma būti su "amerikiečio" kauke? 

       Į viską žvelgiant realiu žvilgsniu, lengva suprasti, kad nuotaikų kaita turi būti ne metų, mėnesio ar savaitės eigoje. Ji turi būti įvairi tą pačią dieną. Vieną akimirką reikia šypsotis ir džiaugtis viskuo, kas tik kelia šypseną. Kitą akimirką reikia išpykti visą pyktį. O paskui apsisukus vėl demonstruoti nesibaigiančią meilę! Kaita reikalinga! Tik taip bus įmanoma išvengti rutinos, monotonijos ir paties nuobodulio. Emocijų kaita priverčia tuos pačius, jau nuobodžiais turėjusius tapti, procesus suvokti skirtingai. Vienas rytas turi būti pasitiktas su šypsena, o kitas su keiksmais ir dideliu pykčiu. 

       Būtina bet kokiu būdu išvengti monotonijos. Nevalia pasiduoti tiems patiems ritmams, tiems patiems procesams ar žmonėms! Įvairovė! Štai, kas padeda jausti džiaugsmą. Nereikia bijoti negatyvių jausmų. Taip patys bijome savęs. O savęs baimė yra pati stipriausia, pati grėsmingiausia ir galingiausia. Ji užvaldo greičiausiai ir su ja mes nekovojame. 

       Nėra nieko blogo mūsų emocijose. Net pačios atgrasiausios emocijos yra naudingos ir visai nebaisios. Jos mūsų pačių! Mes patys jas kuriame! Nuo aidinčio nuoširdaus juoko, iki tamsios ir viską griaunančios agresijos.. Visa tai mūsų! Kas per velnias liepia mums užgniaužti tai, ką jaučiam?! Stereotipinis mąstymas! Paklūstame destruktyviems standartams. Natūralu, kad žmonės nemoka reikšti minčių ir jausmų. Kaip gali valdyti tai, ko pats bijai? 

       Laužau standartus, nusistovėjusias tradicijas. Taip, gal ir nebūsiu žmonių mėgiamas asmuo, nes neatitiksiu jų kultūros reikalavimų. Tačiau aš būsiu savimi. Nebijosiu to, kas vyksta manyje ir mėgausiuosi tuo, ką jaučiu. Gyvenu tik kartą. Neturiu laiko taisyklių ir reikalavimų paklusimui. Turiu per daug visko patirti ir per daug visko išjausti, kad būčiau save varžanti mumija. Ne man tie pasenę skudurai, į kuriuos žmonės susiviję. 

       Laisvė - tai aš! Jausmai - tai aš! Gyvenimas yra AŠ! Ir man nusispjauti į monotoniją, tradicijas, standartus ir apgailėtinus stereotipus! Aš esu savęs nebijantis ir nė kiek nesigėdijantis žmogus! 

ŽINOJIMAS KRAUJO VIETOJ

       100% pasitikėjimas savimi. Jokios nuojautos, kad bus vienaip ar kitaip. Tiesiog tikras žinojimas, kad bus taip, kaip ji nori. Ne tik žinojimas, bet jautimas. Tikras pasitikėjimas ir grynas užtikrintumas. Aukso grynuoliai. Visa tai, ką jaučia ir ką žino. Ką laiko savyje. Dar niekada nesijautė taip, kaip dabar. Žino ko nori, ką daro, kad tai turėtų ir žino, kad turės tai, ko nori. Jaučia, kad tai jau turi, nors vis dar yra siekimo procese.

       Nereikia nieko. Tikėjimas teka ja. Jis užvaldęs visas kraujagysles. Jaučia, kad net prapjovusi pirštą, matytų ne kraują. Matytų ja tekantį tikėjimą ir žinojimą, kad ji turi tai, ko nori. Sunku apibūdinti tą jausmą. To, ko nori dar neturi, bet žino, kad tai jau jos. Tai atrodo taip natūralu ir įprasta, lyg kasdienis rytinis kavos puodelis, pusryčiai, šypsena..

       Per daug abstraktu kalbėti naudojantis „TUO“. Reikia konkretizuoti! Ji jaučia, kad jis jos, nors šiuo metu jo ir nėra šalia jos. Tarp jų taip pat nieko nėra. Jų nesieja niekas, bet sieja tiek daug. Ji žino, kad yra magnetas, kuris juos jungia. Nematomomis gijomis jie apsiviję vienas aplink kitą. Patys to nejaučia, bet žino, kad jie yra vienas kito. Ji pajuto tai netyčia. Atsitiktinai. Pajuto ir suprato, kad tai tikra. Ne šiaip svajonė. Tai jau yra. Ir tai vyksta. Jau nebeliko jos ar jo. Yra JIE.

       Jis sudėtingas žmogus. Nepripažįsta to, ką jaučia. Tačiau jis žino, kad jam reikia jos. Jis žino, kad ją jau turi, bet vis dar laukia. Dar bando kovoti su savimi. Priešinasi tam, ko pats taip stipriai nori. Jis vis dar bando apgaudinėti save. Bando meluoti ir dėtis tuo, kuo iš tiesų nėra. Vieną vakarą jis pasidavė tikrajam norui. Jis buvo su ja. Ne tik buvo. Jis jautė ją. Ne tik fiziškai. Jis kalbėjosi, lietė ją.. Prisimena, kaip jam buvo gera tai daryti. Jis jautė nuolat oda lakstantį šiurpą. Žinojo, kad ji kitokia, žinojo, kad ir jis kitoks. Jis jautėsi savimi. Neapsimetinėjo niekuo – nenorėjo to daryti. Ir dabar jis niekaip nenustoja galvoti apie tą vakarą, kai jis buvo jis pats ir turėjo ją. Jis nesitveria savam kailyje ir nori tai pakartoti, tačiau save varžo. Meluoja, kad jam jos nereikia ir, kad nenori vėl prisiglausti prie jos. Jis meluoja sau, kad jam nepatiko stebėti jos miegančios, kad nepatiko bučiuoti, laikyti savo glėby, glostyti plaukus, jausti jos rankų švelnumą, jos rūpestį, klausytis jos.. Jis vis dar kovoja, bet jaučia, kad ilgai nebepajėgs to daryti. Jam per daug gera su ja, kad toliau meluotų, apsimetinėtų..

       Ji keistai stipri ir kantri. Tą vakarą, kai pagaliau jis ir ji buvo kartu, ji nesitikėjo nieko. Nesitikėjo net paprasčiausio apkabinimo. O gavo tiek daug. Jai aplinkiniai išnyko. Egzistavo tik jie. Ji mėgavosi akimirkomis, kai jis ją lietė, bučiavo, kalbėjo nuoširdžiai. Ji nesitikėjo nieko nei kitą dieną, nei kitą mėnesį. Ji manė, kad tai, kas vyko tą vakarą liks tik nepakartojamu svajonės išsipildymu, neišdildomu prisiminimu. Tačiau prisiglaudusi prie jo krūtinės, ji pajuto, kad tai ne laikina. Tai ilgam. Tai JIS ir JI! Netikėta, tačiau jie vienas kito. Jie tai žino. Ji rami. Jis pripažins tai, ką jaučia. Jie vienas kito. Abu tai žino!

Stebuklai visai šalia

 
    Vien savo buvimu jis mane traukia iš duobės. Pats to nežino. Aš taip pat tai suvokiau tik dabar. Būdama šalia jo ar tiesiog bendraudama su juo, aš jaučiu, kad radau save. Nebandau apsimesti tuo, kuo nesu, nebandau būti nei geresnė, nei blogesnė. Esu tiesiog tokia, kokia iš tiesų esu. Jaučiuosi laisva. Savimi..
       Tik pradėjusi bendrauti su juo aš supratau, kas man iš tiesų neapsakomai patinka. Suvokiau, kokia muzika man teikia didžiausią malonumą; koks muzikos instrumentas mane atpalaiduoja ir leidžia pasinerti į meditaciją ar tiesiog į kūno ir sielos relaksaciją; kaip elgdamasi jaučiuosi gerai; kokia iš tiesų esu aš pati. Visi elementarūs egzistenciniai klausimai išnyko. Jis buvo mano atsakymas į visus klausimus. Nepajutau, kaip visiškai nieko nedarydamas, tiesiog kalbėdamas nereikšmingus dalykus ir kartais žvelgdamas į akis, jis man padėjo subręsti. Aš užaugau savo vidumi!
       Dar vakar maniau, kad gitara man patinka tik dėl to, kad jis ja groja neapsakomai gražiai. Tačiau paklausiau kitų, kurie groja šiuo instrumentu. Man vis tiek oda lakstė šiurpas, plaukai stojosi piestu. Jaučiau karštį užliejantį visą kūną. Gitara sukuria mano muziką!
       Rokas, dainuojamoji poezija.. Kažkas nerealaus! Tai, kas priverčia atsijungti nuo problemų. Klausau ritmo, žodžių ir iškeliauju ten, kur dainuojama. Įsijaučiu į tai, kas dainuojama. Gyvenu kitur. Trumpam pabėgu. O kartais tokie pabėgimai visai netikėtai padeda rasti atsakymus į mane kankinančius klausimus. Kartais ten išsprendžiu savo problemas, net nebandydama to padaryti. Ežiukas man tai padėjo padaryti. Jis man pasiūlė šią muziką. Visai netikėtai jis mane nuvedė ten, kur jaučiuosi sukrėsta muzikos garsų. Niekada nemaniau, kad muzika mane gali taip stipriai paveikti..
       Būdama su juo kalbu ir negalvoju ką. Tiesiog leidžiu žodžiams patiems atsirinkti, kurie nori būti išgirsti. Aš atsipalaiduoju. Trykštu spontaniškumu. Nedvejoju. Tiesiog veikiu. Jei noriu, tai atsistoju iš šoku, jei noriu tiesiog tyliu ir nekalbu, o kartais imu ir šaukiu. Darau tai, kas priverčia mane jaustis gerai. Šalia jo niekada nekyla klausimų: "Ar aš elgiuosi tinkamai?", "Ką dabar sakyti?", "O ką apie mane pagalvos kiti?". Tada man gera būti savimi, neapsakomai gera!
       Iki pažinties su Ežiuku buvau susikausčiusi. Buvau pamiršusi, ką reiškia spontaniškumas, drąsa, nuoširdus juokas, atviras bendravimas, kad ir kartais lakoniškas, bet nuoširdus - TIKRAS!!.. Jis net nežino, kaip stipriai man padėjo vien tuo, kad atsirado mano gyvenime.. Niekada jam to nesakiau. Niekada to pati nesuvokiau.. Ir tik po pusantrų metų, kad ir šiek tiek keisto, bet gražaus draugo ir draugės bendravimo aš supratau, koks jis man reikšmingas. Suvokiau, kad niekada nepamiršiu šio žmogaus ir, kad visą gyvenimą jam liksiu skolinga, nors jis to ir nežino..
       Bėgu nuo meilės, bet meilė pati ateina. Ji neleidžia prasprūsti jai pro akis. Buvau nusiteikusi tam, kad mudu taip ir liksim tik draugais ir jokių intymių santykių tarp mūsų niekada nebus. Bet štai!.. Pirmas mūsų bučinys, kai to mažiausiai tikėjausi. Žinau, kad bučiavomės tik kartą, tiek vieną vakarą, gal ir paskutinį, bet šito niekada nepamiršiu.
       Senuosius metus palydėjome apsikabinę. Tada pažvelgiau į jį ir norėjau bučiniu į skruostą pasveikinti su žingsniu į naują pradžią, bet jis pasuko mano veidą ir pabučiavo mano lūpas. Karštis nudilgino visą kūną. Negalėjau liautis ir paprastas bučinys tapo aistros pliūpsniu. Aplink nebeliko nieko - tik aš ir jis. Ir mes nesiliovėm. Jis tęsėsi ir tęsėsi.. Dar ir dabar visa tai atrodo lyg sapnas. Metai prasidėjo svajonės išpildymu. Tą akimirką suvokiau, kad nėra nieko neįmanomo.
       Ežiuko bučinys buvo man įrodymas, kad stebuklų būną ir svajonės iš tiesų pildosi. Tiesiog jos turi būti tikros ir kilti iš širdies.. Žinojau, kad tas milžiniškas stebuklas truks tik tą vakarą, ryt jis išgaruos ir vėl viskas bus po senovei.  Žinojau. Dėl to mėgavausi kiekviena akimirka: kai jis mane vėl ir vėl iš naujo apkabino; žiūrėjo į mane ir nuoširdžiai šypsojosi; kai stebėjo mane miegančią; kai masažavo mano nugarą; kai glostė odą ir uostė mano veidą; kai pasakojo, kokia, jo akimis žiūrint, aš iš tiesų esu; kai prisipažino, kad jam trūksta drąsos pačiam sau pripažinti, jog jam labai patinku.. Mėgavausi ir įsiminiau kiekvieną akimirką, nes suvokiau jos laikinumą. Jis man padėjo išmokti džiaugtis akimirkos malonumu, saugoti jos teikiamą palaimą ir nešiotis ją su savimi! Jis mane išmokė kantrybės, tikėjimo savimi. Ir tik jis mane išmokė stiprybės.
       Net jei tai niekada nebe pasikartos, išsaugosiu visas akimirkas atmintyje. Jos man pačiomis sunkiausiomis dienomis padės prisiminti man, kokia aš iš tiesų esu ir kas man tai padėjo atrasti.