Visokie..

       Apsvaigę nuo alkoholio žmonės visada yra velniškai meilūs. Jie tampa švelniais, jausmingais ir romantiškais. Jis jai jausmus žadina visoks: tiek apsvaigęs, tiek visiškai blaivas. Ji jam jausmus taip pat žadina nepriklausomai nuo to, kokios būsenos yra. Ji dievina jį blaivą už keistus ir neįprastai įdomius pokalbius, už nestandartinį požiūrį į gyvenimą, už rimtumą ir linksmumą vienu metu, už tiesmukumą ir nenuspėjamumą. O girtą ji jį dieviną už švelnumą, rūpestingumą, dėmesingumą ir svarbiausia, tikrą nuoširdumą bei drąsą kalbėti širdimi. Jis dievina ją blaivią už tvirtą nuomonę, begalinį norą ginčytis, spontaniškas mintis, nuolatinę šypseną, akiplėšiškumą, tiesmukumą ir mėlynas akis. Apsvaigusią nuo alkoholio jis ją dievina už švelnumą, atvirumą, vėjavaikiškumą ir nebūdingą rimtumą. Jie pametę galvas dėl vienas kito. Bet tai pripažįsta ir to nebeslepia tik būdami apsvaigę.. Prablaivėję, jie vėl dedasi svetimais..

       Jie skiriasi skirtingu baimės lygiu. Ji nebijo pripažinti, kad yra jam neabejinga, o tam, kad jis sugebėtų tai pripažinti, jam reikia alkoholio. Ji išmoko jo nebespausti, nebenori gąsdinti. Kartais nori pabėgti nuo jo, bet pabėgusi dienai ar dviem, supranta, kad bendravimas su juo jai būtinas it vanduo. Ji ilgisi jo. Ilgesys nugali jos baimes. Tuo tarpu, jis bijo, kad paprasčiausias dėmesio rodymas privers jį įsipareigoti. Juokingiausia yra tai, kad jis ir taip jaučiasi jai įsipareigojęs. Nors oficialiai jie net nesusitikinėja, tačiau jis nesugeba žiūrėdamas į kitas merginas nematyti jos. Ji nesugeba priimti iš kitų rodomo dėmesio, nes nuolat galvoja tik apie jį. Kitų vyrų simpatijas ji vertina kaip draugiškumą. Lygiai taip pat jis vertina kitų moterų simpatijas. Jie yra niekas, tačiau vidumi jie susijungę.. Jie įsipareigojo vienas kitam, patys to nenorėdami. Jie laisvi, bet kartu supančioti nematomomis jausmų grandinėmis. Bando būti abejingi vienas kitam, tačiau tokiu savo bandymu, jie tik dar labiau suartėja ir jaučia dar didesnį norą būti šalia. Bėgdami nuo to, ką jaučia jie tik dar labiau sutvirtina keistai atsiradusį ryšį.

       Juos dažnai užvaldo pavydas. Vienas kito pavydi visiem priešingos lyties atstovams. Tačiau nei vienas, nei antras nedemonstruoja to. Jie tiesiog bendrauja toliau. Likę dviese vienas kitam pasako, kas jiems sukėlė pavydą.. Išsiaiškina priežastis. Tik mažytė bėda – pokalbiai apie pavydą vyksta jiems išgėrus. Būdami visiškai blaivūs, jie niekada nesikalba apie savo jausmus vienas kitam ar santykius išvis apie. Anksčiau ji bandydavo tai daryti, tačiau pamatė, kaip stipriai toks jos elgesys gąsdina jį. Dabar ji bendrauja su juo tik tokiomis, temomis, kurios neliečia jų jausmų ir vis tiek viliasi, kad vieną dieną jis pats prabils apie tai. Išgėręs jis visada pripažįsta, kad jiems būtina pasikalbėti apie tai, kas tarp jų vyksta, būnant blaiviems. Tačiau išsiblaivęs jis dedasi nieko nepamenąs.. Ji žino, kad tame pasakyme nėra tiesos, bet jam nepriekaištauja. Leidžia bėgti nuo baimės. Tik taip ji neprivers jo bijoti ne tik pačių santykių, bet ir jos pačios..

       Kiekvieną vakarą jis palydi ir kiekvieną rytą pasitinka mintimis apie ją. Ji užmiega su mintimi, kad šiąnakt jie susitiks sapne. Ji vėl galės jam šypsotis, jį liesti, kvėpuoti juo. Ir vėl mėgausis jo kiaurai matančiu žvilgsniu; jo kūną šildančia šypsena.. Gal net slapčia ims ir pabučiuos jį! Taip, kad niekas nepastebėtų.. Taip, kad tai jaustų tik jiedu.. Ji norėtų žinoti jo slapčiausias svajones. Gal jos susijusios su ja.. Gal ji galėtų padėti jas įgyvendinti.. Tačiau ji žino, kad tai tik paikos svajonės prieš miegą. Rytais ji dažnai nubunda su šypsena, nes sapnuose jie susitinka beveik kasnakt. Jis ją sapnuose regi taip pat labai dažnai. Tačiau tais rytais jis nesišypso. Jis mąsto. O tas mintis slepia po devyniais užraktais. Jos išlaisvinamos, tik apsvaigus..

       Būdami apsvaigę nuo alkoholio jie išsako viską, ką būna sukaupę blaiviomis dienomis. Žodžiais jie bučiuoja vienas kito širdis. Ten giliai, giliai, kur paprastai būna baisu net pažvelgti. O atvirumo dienomis, jie ne vien tik dairosi po tas bauginančias vietas, bet jas ir glosto ir bučiuoja. Tada jie randa pakankamai jėgų priimti vienas kitą tokius, kokie yra ir pripažinti, kad būtent tokie jie ir žavi vienas kitą. Žavi viskuo; tiek savo stiprybėmis, tiek savo silpnybėmis. Jie pripažįsta, kad nenori vienas kito keisti ir pripažįsta, kad reikia tik šiek tiek daugiau drąsos būti drauge. Vietas, kuriose jie kažkada suklupo, tomis dienomis jie apkabina. Nesmerkia ir nekeikia, bet supranta ir džiaugiasi. Jei tik tą nuoširdumą ir atvirumą jie sugebėtų išlaikyti kasdien..

       Jiems nereikalingas demonstratyvumas. Jiems nebūtina nieko sakyti. Užtektų tyliai prieiti, apkabinti ir tirpinti lūpomis ilgesį. Jiems nereikia afišuotis viešais bučiniais, rankų susikabinimais. Uoj, ne! Žiežirbų lakstančių tarp jų neįmanoma nepamatyti. Tai jau net ne žiežirbos. Liepsnoja svilinantis laužas! Susitikę jie visada vienas kitą stebi vogčiomis. Taip bando paslėpti tą ugnį. Tačiau net aklas jaučia tai, kas jiems susitikus tvyro ore.. Jiems nereikia žodžių norint būti drauge. Jie tai ir taip jau žino. Užtenka tik tyliai prieiti, apkabinti ir..