Nėra nieko
nuostabesnio, kaip, kad ta akimirka, kai du žmonės, po ilgų ieškojimų suranda
vienas kitą. Tiek laiko ieškota, tiek laiko laukta ir vuolia, jie rado vienas kitą. Jie jaučia tą patį jausmą, kuris juos
sujungia į vieną. Taip, kaip bala sujungia lietaus lašus. Jie pasirenka vieną
gyvenimo kelią. Eina ta pačia kryptimi, išlaikydami vienas kito laisvę. Jie vis
dar turi savo atskirus gyvenimus, bet juos jungia vienas jausmas. Meilė.
Jie tiki vienas
kitu ir mano, kad jų niekas neišskirs. Mato tik vienas kitą ir nieko daugiau.
Jie tampa vienas kito dalimi. Vajė, kaip gražu! Bet tu nepasirik! Gali įsimylėti saulę, žvaigždę,
lietų.. Bet niekada nemylėk žmogaus! Trokšti, kad jausmai tave į dangų pakylėtų, bet nusisuki
trumpam ir jie tave užgauna. Atrodo, vos akimirkai budrumas išgaravo..
Taip gražu ir
naivu būna tik tol, kol neprarandamas vaikiškas tyrumas ir aklumas. Netekus
naivumo, lieka pasikliauti tik pačiu savimi. Nebelieka tokio žodžio „meilė“.
Jis netenka vertės. Tik vaikai moka sakyti visišką tiesą ir tik jie moka
nuoširdžiai tikėti žmonėmis. Vaiko lūpomis tariamas „myliu“ yra reikšmingas ir
ne tuščias. Suaugusio žmogaus lūpose jis ištirpsta, jo nebelieka. Baisu sakyti tai,
ką lyg ir jauti, bet pats tuo netiki..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą