Ar gali kas nors gyventi tokioje
vietoje, kurioje nukrito atominė bomba? Tiesa, būtina pabrėžti, kad jų buvo ne
viena. Krito trys. Naikino viską. Radiacijos kiekis nepakeliamas nei vienai
gyvybės rūšiai. Tokia vieta yra. Ir kas keisčiausia, joje dar likę
užsispyrusios gyvybės. Tai mažytė, skurdi pušaitė..
Kadaise ji augo
neapsakomo grožio pušyne. Miškas buvo nei per retas, nei per tankus. Oro
gaivumas ir grynumas užburdavo kiekvieną įžengusį į jį. Užplūsdavo dieviška
ramybė, dingdavo visi rūpesčiai. Viskas, ką reikdavo daryti įžengus į pušyną –
mėgautis gamtos grožiu. Pušynas kuždėte kuždėjo įvairiais gyvūnais ir
paukščiais. Ir kartą, lyg iš giedro dangaus, ant magiško pušyno nukrito atominė
bomba. Ji nušlavė viską. Radiacija buvo tokia stipri, kad prieš ją neatsilaikė
nė vienas gyvūnas ar paukštis. Palaipsniui ėmė žūti ir pačios pušaitės. Liko
vos kelios. Šakos sumenko.. Kamienai suglebo.. Spygliai vis sparčiau byrėjo..
Galiausiai mirė.. Liko paskutinė pušaitė. Ant jos šakų buvo matyti vos keli
spygliai. Tačiau ji buvo tikra kovotoja. Pušaitė užsispyrė ir nusprendė taip
lengvai nepasiduoti. Nepaisydama to, kad ji liko visai viena, ji neprarado savo
atkaklumo. Ji prisitaikė prie tokio gyvenimo, kur niekam geriau nė kojos
nekelti. Ji iš naujo ėmė stiebtis į saulę, po truputį ėmė puoštis naujais
spygliukais. Tai užėmė labai daug laiko, bet ji nepasidavė. Atsigavo.
Būūūm! Antra bomba. Į tą pačią
vietą, kur jau ir taip viskas sunaikinta, nelikę nieko, tik ji. Istorija
pasikartojo. Ji ėmė nykti, bet vėl užsispyrė ir atsigavo. Absurdiška, bet tada
krito trečioji bomba. Pušaitės viltis išgyventi ėmė blėsti. Vis dažniau jai
atsirasdavo milžiniškas noras pasiduoti. Ji atrodė it medis vaiduoklis – vos
kelios grėsmingai nusmailėjusios šakos ir jau jokių spygliukų. Viltis buvo
stipresnė už liūdesį. Ji nugalėjo. Pušaitė pasistengė dar kartą atgauti jėgas.
Jai pavyko.
Pušaitė savo
užsispyrimo dėka net tris kartus prisikėlė iš mirusiųjų. Ji viena. Ji gyvena
dykynėje, į kurią niekas nedrįsta kelti kojos. Ji kartais liūdna ir pikta, bet
visada užsispyrusi. Norom nenorom jai kamieną spaudžia sopuliukas. Ji jaučia,
kaip jis rangosi po visą jos kūną ir jame sopuliukui jau darosi ankšta.
Palaipsniui jis ima lįsti lauk. Jis nori, kad apie jo egzistavimą medyje žinotų
visi. Tačiau sopuliukas nežino, kad aplink jau nieko nelikę.. Pušaitė kartais praranda
budrumą ir sopuliukas prasiveržia. Tada ji pasijaučia bejėge būtybe. Ji žino, kad
negali sau leisti jaustis bejėge. Niekada negali žinoti, gal nukris ir ketvirtoji
bomba.. O gal jų bus dar ne viena.. Tada ji susiima ir iš naujo tęsia derybas su
savuoju sopuliuku. Pušaitė stengiasi būti nenugalėta baimės, kad ketvirto smūgio
ji nebeatlaikys. Baimę ji užgožia viltimi ir mintimis, kad kada nors atgys anksčiau
gyvavęs pušynas ir kasryt ji jaus neapsakomą ramybę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą