Beprotiškas virpulys, šaltas prakaitas ir nežmoniško
karščio banga. Tai vadinama baime. Kas nežino to jausmo? Žmogus vis laukia kažko,
kas laikui bėgant būtų patiekta jam ant lėkštutės. Ir lieka tik ištiesus rankas
ją paimti. Bet nežmoniškas tingulys trukdo pajudinti sustabarėjusias galūnes. Atrodo
absurdiškai sunku pajudinti net mažąjį pirštelį, ką jau bekalbėti apie visos rankos
pakėlimą?!
Apsnūdimas
ir keistas nuovargis. Kartais atsirandantis galvos svaigimas. Jausmai kylantys iš
nuobodulio virsta į tingumą ir apatiją. O atėjus lūžio dienai, kyla milžiniškas
stresas ir baimė. Pagaliau suvokiama, kad visas pratinginiautas laikas gyvenimui
nedavė jokios naudos. Priešingai! Jis sužalojo jį! Dabar gyvenimas kupinas spragų, randų ir
vis dar neužgijusių žaizdų. Ir kas jas užgydys?.. Vargu ar šiuo atveju laikas bus
geras pagalbininkas..
Dabar rankos
išskėstos į šonus, bet niekas nebeduoda tos anksčiau matytos lėkštutės. Atrodo,
kad dabar per akis būtų ir mažytės plastikinės lėkštutės. Jau nebebūtina gauti tą
pačią didžiulę porcelianinę lėkštę.. Pakaktų, bet ko.. Net jos šukių! Gailėtis
jau per vėlu. Buvo laikas, kai likimas mėtė dovanėles. Žmogus jų nepaėmė, nepasinaudojo
jomis. Kaltas tik jis pats, bet pripažinti savo kaltę per daug sunku. Išdidumas.
Principingumas. Savimeilė. Tas pats, kaip visada.. Pats žmogus kuria sau kliūtis
ir klumpa ties jomis. Jo sukurtos kliūtys tampa jo pasiteisinimais. O kartais reikia
tik pripažinti savo kaltę. Tiek nedaug, bet kartu tiek daug..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą