Vasaros optinė apgaulė

       Kasdien pojūčiai tampa vis stipresni, bet kartu ir mažiau aiškūs! Nebežinoma, kas jaučiama. Visiems puikiai žinoma, kad negalima mylėti dviveidžio. Kaip galima mylėti žmogų jo nepažįstant? Nežinai, ar su tavimi jis buvo tikras, ar su kitais žmonėmis jis buvo tikras.. Jis tiesą kalbėjo tau ar kitiems?.. Viskas, ką tu darai –dvejonės. Puikiai žinai, kad šį objektą privalai išmesti iš širdies ir iš minčių. Jam ne vieta šalia tavęs, o gal tau ne vieta šalia jo!..

       Šlykštu, kai žmogus tau kalba apie šilčiausius jausmus, o kitiems šneka apie tai, kaip negali matyti tavęs.. Jam gėda? Dėl tavęs? O gal dėl jausmų tau?.. Paskutinės tau kylančios mintys virsta klausimais, o kartais net ilgiausiais pamąstymais. O kodėl jis pradėjo šį žaidimą, jei pasakojo, kad net nenorėjo to?.. Kodėl tave šmeižia, sakydamas, kad tu privertei jį taip elgtis?.. Gi per tuos nebendravimo mėnesius ji jį jau buvo pamiršus.. Vėl viską sukėlė. Sudrumstė ramų vandenį. Jis jai padėjo suprasti, kad santykiai ne jai. Ji pasineria į juos stačia galvą, o lieka tik su sielvartu ir širdgėla..

       Dienos, kai nežinojo, ką apie ją pasakoja kitiems, buvo pačios laimingiausios. Jų niekada nepamirš nei ji, nei jis. Jos gydys ją sunkiausiomis akimirkomis. Ji tiesiog užmerks akis ir grįš į tą nepakartojamą vasarą, kur buvo jis ir buvo ji.. Kur jo prisilietimai ir bučiniai jai dovanojo pasaulį.. Kur jo žavus pavydas leido jai jaustis geidžiama.. Kur kaskart paskęsdavo jo akių mėlynume!.. Jose nardydavo it giliausiame jūros dugne! Rado daug! Rado tai, ko anksčiau jame nematė.. Rado švelnumą, rūpestį, pavydą ir aistrą. Rado, bet į paviršių iškelti nepajėgė..

       Galbūt, iš tiesų ji ne tas žmogus, kurio jam reikia.. Gal ji nepajėgia pažadinti jo drąsos.. Tą vasarą tik apie tai ir svajojo.. O dabar ji sukando dantis ir bando ištremti jausmus tam žmogui, kurį pažinojo.. Ji jį pamilo kitokį, nei jis dedas esąs kitiems. Ji jį pamilo tokį, koks jis buvo su ja, kai jie būdavo dviese.. Pamilo iliuziją, gal net miražą. Ji privalo pasveikti ir vasaros haliucinacijas palikti prisiminimų lentynoje. Kartą jai buvo pavykę. Pajėgs tai padaryti dar kartelį..

       Ji pripažįsta, kad jis jai buvo pati gražiausia optinė apgaulė. Iliuzionistas, kurio magija patikėjo.. ji nenori išsiaiškinti, kaip jis atlieka visus savo triukus. Ji norėjo tik pasimėgauti pasirodymu. Dabar ji nori tikėti, kad visa tai buvo gražūs stebuklai, o ne bjauri apgaulė.

       Ambivalentiški jausmai palaipsniui harmonizuosis. Ji pasieks susitaikymą su savimi. Brėžiamas brūkšnys po truputį taps vis ryškesniu. Ji nebenori nieko įsileisti į savo sielą. Po tokio įsileidimo atsigavimas reikalauja per daug jėgų ir per didelių pastangų. Kur kas paprasčiau ir lengviau gyventi absoliučioje laisvėje. Be jokių voratinklių aplink širdį!.. Jokio slogučio ir jokių neaišku iš kur ir kodėl kylančių jausmų. 100% stabilumas!

Žodžiai žeidžia!

       Atrodo, jau viskas gerai. Pasiekta ramybė, susitaikymas. Gera!.. Ir tada, kaip visada: Merfio dėsnis. Praeities šleifas taip lengvai nepaleidžia. Netikėtai prieš akis išnyra tokie dalykai, kurie ne tik sukelia apmaudą, bet ir sukuria pagiežą ir begalinę panieką. Žmonių dviveidiškumas žeidžia, bet kur kas labiau pykdo. Kalbėdamas su tavimi žmogus šneka tai, ką tau norisi išgirsti. Tu pasiduodi tam ir tikiesi, kad tai nuoširdumas, pasitikėjimas.. O tada sužinai, kad vos nusisuki tas pats žmogus ima kalbėti apie tave pačius bjauriausius dalykus: kaltinti tuo, ko nesi padaręs.. Auč!

       Kaskart susimąstai, kas su tavimi bendrauja. Ar tavo pašnekovas tikras, nuoširdus?.. O gal jis žaidžia iškrypusius žaidimus? Gal jis tik tau šypsosi, o vos nusisuki, jis ima šmeižti tave. Susimąstai, kaip žmogus, kuriuo po truputį imi pasitikėti, iš tiesų elgiasi su tavimi, ką jis kalba apie tave?.. Susimąstyk! Nepasitikėk niekuo! Nekalbėk apie save! Nebūk nuoširdus! Niekada nebūk atviras! Nesitikėk, kad žmonės su tavimi elgiasi atvirai ir nuoširdžiai. Jei elgsiesi priešingai, po to gali tekti gailėtis. Net labai.. Tau brangiausias žmogus, gali įskaudinti labiausiai. Iškrypęs noras šmeižti..

       Norisi išlieti pyktį! Išrėkti tuos žodžius, kuriuos jis tau pasakė! Ir dar garsiau, žvelgiant jam į akis išrėkti tuos žodžius, kuriuos jis sakė apie tave kitiems! Nebesinori žinoti, kam jis sakė tiesą! Jau nebe.. Per daug skaudu ir pikta, kai žodžiai tariami tau yra opoziciški tiems žodžiams, kuriuos jis taria kitiems. Norisi rėkti taip garsiai, kad nuo garso žmogus pamirštų net tavo vardą! Norisi rėkti taip stipriai, kad jis pajustų, ką reiškią būti įžeistu dviveidžio!.. Norisi, kad žinotų, kaip bjauru jaustis apgautu..

       Nuo meilės iki neapykantos vos vienas žingsnis. Ta riba visada tokia neaiški ir nestabili, kad kartais norisi tiesiog stovėti vietoje, tam, kad neperžengti jos. Tačiau žmogus neapsakomai smalsus sutvėrimas! Jis negali vienoje vietoje ilgai stovėti. Prigimtis rėkia ir reikalauja judėti į priekį. Pasiduodi, judi ir niekada nežinai, kada žengsi lemiamą žingsnį.

       Niekada nieko neįsileisk į savo gyvenimą. Tik laiko klausimas, kada kitas žmogus ims ir palauš tavo pasitikėjimą. Niekada netikėk žmogumi! Jis lengvai ir labai greit apgauna.. NIEKADA!

Fui!!..

       Kai jaučiuosi gyva, kaip niekas kitas, sako, jog esu mirus.. Kai jaučiuos nebepajėgsianti gyventi, teigia, kad tokia gyvybinga dar niekada nesu buvus.. Kaip puikiai regi aplinkinių akis! Mato tai, ko net pati nepastebiu ir net nejaučiu! Kai liepiu nesikišti į mano gyvenimą, aiškina, kad nežinau, ką reiškia gyventi.. O tada susimąstau: tai ką, aš gal koks žeme skraidantis negyvas šešėlis?! Jei taip, tada man aiškinantiems gyviesiems visai blogai.. Jie kalbasi su negyvais objektais. Jei tik žinočiau, ką reiškia gyventi, tikrai pasiūlyčiau jiems kreiptis pagalbos pas žmones išmanančius galvos smegenų sandarą ir jų veikimo principus.

       Apgailėtina, kaip visiem įdomus kiekvienas mano poelgis. Ne viskas, ką darau yra pagrįsta ir gerai apgalvota. Darau, nes būtent taip noriu! Jei man labai rūpėtų, ką galvoja kiti ir kaip jie elgtųsi mano vietoje, tada tikrai imčiau ir kreipčiausi į juos patarimo ar pamokymo!! Taaaaaaaip, labai dažnai mano poelgiai neturi jokios logikos ir dar dažniau jie yra beprotiški, bet būtent dėl tos priežasties jie ir yra MANO poelgiai, o ne jų! Neprivalau aiškintis, kodėl mano sprendimai skiriasi nuo jų. Norėtųsi, kad žmonės išmoktų nematyti to, ką darau! Aš nepuolu mokyti nė vieno, kaip derėtų gyventi, būtų malonu, jei niekas neskubėtų mokyti ir manęs. Ką norėsiu, tą išmoksiu pati! SAVARANKIŠKAI!

..tik žaliuojanti lyguma!

       Kai anksčiau kilęs pavydas modifikuojasi į švelnią šypseną veide.. Kai kažkada gyvavęs pyktis išnyksta it šakele sudraskytas voratinklis.. Kai suvokiama, jog laikas grįžti iš iliuzijų pasaulio.. Kai žiūri ir matai tik žavingą prisiminimą.. Tada nereikia galvoti apie tai, kas buvo tikra, o kas tik šilku austas melas. Tada pakanka tik vieno gilaus įkvėpimo – gaivaus oro gurkšnio.. Tai veikia geriau, nei šaltas dušas!

       Lieka tik švelniai pamoti tam, kas buvo ir paskutinį kartą tyliai sušnabždėti „sudie“.. Taip tyliai, kad niekas kitas to negirdėtų tik tu. Juk atsisveikinimas reikalingas tik tau. Dar kartą. Gal jau ir paskutinį. Ryžtas, užsispyrimas ir tvirta valia. Tokiomis akimirkomis jie reikalingi, kaip niekas kitas. Jie padeda nugalėti bjaurų virpuliuką. Tą nesuvaldomą! Ir štai, nematomi siūlai nutraukyti. Lieka tik atsigręžti į dabartį ir drąsiai iškėlus galvą žengti pirmyn.

       Spyrių būta daug. Tačiau visada būna ir tas paskutinis, po kurio nebesinori būti spardomam. Leidai sau paskutinį kartą suklupti. Kniūbsčias žvelgi į kadaise būtą laimę. Ištiestus delnus po truputį gniauži į kumščius. Akimis išlieji paskutinę pagiežą ir absurdiškus gražių jausmų likučius. Užsimerki. Norams pasakai tvirtą NE. Nuryji tai, kas tiek laiko pjaustė ir kartu gydė tave. Pakeli galvą. Atsistoji. Apsisuki. Atsimerki ir prieš save matai galimybes. Begalę. Nereikia nieko rinktis. Tiesiog pasiduodi savo kūnui. Intuicija nebeapgaus. Šį kartą nebeklausai, nei proto, nei širdies. Tiesiog eini. Žengi tvirtus žingsnius. Be baimės, be nuoskaudų. Tiesiog eini.. Vėl esi tabula rasa.

       Nebejauti nieko. Pasiduodi sau. Pagaliau! Tu žmogus ir tu žinai, kas tau geriausia. Taip, tu šito nesuvoki protu. Tu tiesiog keliauji. Gyveni. Gyveni, kaip iki šiol, tik matai menkutį skirtumą: nebeapkrauni savęs nereikalingomis mintimis. Nereikia nieko prašyti, kad tave išlaisvintų ar paleistų. Tau pačiam reikia norėti išeiti iš duobės ar pagaliau nulipti nuo kalno. Valio! Padarei tai. Dabar prieš akis toks lengvas kelias.. Nematyti jokių įkalnių ar nuokalnių. Tiesiog žaliuojanti lyguma.. 

Visokie..

       Apsvaigę nuo alkoholio žmonės visada yra velniškai meilūs. Jie tampa švelniais, jausmingais ir romantiškais. Jis jai jausmus žadina visoks: tiek apsvaigęs, tiek visiškai blaivas. Ji jam jausmus taip pat žadina nepriklausomai nuo to, kokios būsenos yra. Ji dievina jį blaivą už keistus ir neįprastai įdomius pokalbius, už nestandartinį požiūrį į gyvenimą, už rimtumą ir linksmumą vienu metu, už tiesmukumą ir nenuspėjamumą. O girtą ji jį dieviną už švelnumą, rūpestingumą, dėmesingumą ir svarbiausia, tikrą nuoširdumą bei drąsą kalbėti širdimi. Jis dievina ją blaivią už tvirtą nuomonę, begalinį norą ginčytis, spontaniškas mintis, nuolatinę šypseną, akiplėšiškumą, tiesmukumą ir mėlynas akis. Apsvaigusią nuo alkoholio jis ją dievina už švelnumą, atvirumą, vėjavaikiškumą ir nebūdingą rimtumą. Jie pametę galvas dėl vienas kito. Bet tai pripažįsta ir to nebeslepia tik būdami apsvaigę.. Prablaivėję, jie vėl dedasi svetimais..

       Jie skiriasi skirtingu baimės lygiu. Ji nebijo pripažinti, kad yra jam neabejinga, o tam, kad jis sugebėtų tai pripažinti, jam reikia alkoholio. Ji išmoko jo nebespausti, nebenori gąsdinti. Kartais nori pabėgti nuo jo, bet pabėgusi dienai ar dviem, supranta, kad bendravimas su juo jai būtinas it vanduo. Ji ilgisi jo. Ilgesys nugali jos baimes. Tuo tarpu, jis bijo, kad paprasčiausias dėmesio rodymas privers jį įsipareigoti. Juokingiausia yra tai, kad jis ir taip jaučiasi jai įsipareigojęs. Nors oficialiai jie net nesusitikinėja, tačiau jis nesugeba žiūrėdamas į kitas merginas nematyti jos. Ji nesugeba priimti iš kitų rodomo dėmesio, nes nuolat galvoja tik apie jį. Kitų vyrų simpatijas ji vertina kaip draugiškumą. Lygiai taip pat jis vertina kitų moterų simpatijas. Jie yra niekas, tačiau vidumi jie susijungę.. Jie įsipareigojo vienas kitam, patys to nenorėdami. Jie laisvi, bet kartu supančioti nematomomis jausmų grandinėmis. Bando būti abejingi vienas kitam, tačiau tokiu savo bandymu, jie tik dar labiau suartėja ir jaučia dar didesnį norą būti šalia. Bėgdami nuo to, ką jaučia jie tik dar labiau sutvirtina keistai atsiradusį ryšį.

       Juos dažnai užvaldo pavydas. Vienas kito pavydi visiem priešingos lyties atstovams. Tačiau nei vienas, nei antras nedemonstruoja to. Jie tiesiog bendrauja toliau. Likę dviese vienas kitam pasako, kas jiems sukėlė pavydą.. Išsiaiškina priežastis. Tik mažytė bėda – pokalbiai apie pavydą vyksta jiems išgėrus. Būdami visiškai blaivūs, jie niekada nesikalba apie savo jausmus vienas kitam ar santykius išvis apie. Anksčiau ji bandydavo tai daryti, tačiau pamatė, kaip stipriai toks jos elgesys gąsdina jį. Dabar ji bendrauja su juo tik tokiomis, temomis, kurios neliečia jų jausmų ir vis tiek viliasi, kad vieną dieną jis pats prabils apie tai. Išgėręs jis visada pripažįsta, kad jiems būtina pasikalbėti apie tai, kas tarp jų vyksta, būnant blaiviems. Tačiau išsiblaivęs jis dedasi nieko nepamenąs.. Ji žino, kad tame pasakyme nėra tiesos, bet jam nepriekaištauja. Leidžia bėgti nuo baimės. Tik taip ji neprivers jo bijoti ne tik pačių santykių, bet ir jos pačios..

       Kiekvieną vakarą jis palydi ir kiekvieną rytą pasitinka mintimis apie ją. Ji užmiega su mintimi, kad šiąnakt jie susitiks sapne. Ji vėl galės jam šypsotis, jį liesti, kvėpuoti juo. Ir vėl mėgausis jo kiaurai matančiu žvilgsniu; jo kūną šildančia šypsena.. Gal net slapčia ims ir pabučiuos jį! Taip, kad niekas nepastebėtų.. Taip, kad tai jaustų tik jiedu.. Ji norėtų žinoti jo slapčiausias svajones. Gal jos susijusios su ja.. Gal ji galėtų padėti jas įgyvendinti.. Tačiau ji žino, kad tai tik paikos svajonės prieš miegą. Rytais ji dažnai nubunda su šypsena, nes sapnuose jie susitinka beveik kasnakt. Jis ją sapnuose regi taip pat labai dažnai. Tačiau tais rytais jis nesišypso. Jis mąsto. O tas mintis slepia po devyniais užraktais. Jos išlaisvinamos, tik apsvaigus..

       Būdami apsvaigę nuo alkoholio jie išsako viską, ką būna sukaupę blaiviomis dienomis. Žodžiais jie bučiuoja vienas kito širdis. Ten giliai, giliai, kur paprastai būna baisu net pažvelgti. O atvirumo dienomis, jie ne vien tik dairosi po tas bauginančias vietas, bet jas ir glosto ir bučiuoja. Tada jie randa pakankamai jėgų priimti vienas kitą tokius, kokie yra ir pripažinti, kad būtent tokie jie ir žavi vienas kitą. Žavi viskuo; tiek savo stiprybėmis, tiek savo silpnybėmis. Jie pripažįsta, kad nenori vienas kito keisti ir pripažįsta, kad reikia tik šiek tiek daugiau drąsos būti drauge. Vietas, kuriose jie kažkada suklupo, tomis dienomis jie apkabina. Nesmerkia ir nekeikia, bet supranta ir džiaugiasi. Jei tik tą nuoširdumą ir atvirumą jie sugebėtų išlaikyti kasdien..

       Jiems nereikalingas demonstratyvumas. Jiems nebūtina nieko sakyti. Užtektų tyliai prieiti, apkabinti ir tirpinti lūpomis ilgesį. Jiems nereikia afišuotis viešais bučiniais, rankų susikabinimais. Uoj, ne! Žiežirbų lakstančių tarp jų neįmanoma nepamatyti. Tai jau net ne žiežirbos. Liepsnoja svilinantis laužas! Susitikę jie visada vienas kitą stebi vogčiomis. Taip bando paslėpti tą ugnį. Tačiau net aklas jaučia tai, kas jiems susitikus tvyro ore.. Jiems nereikia žodžių norint būti drauge. Jie tai ir taip jau žino. Užtenka tik tyliai prieiti, apkabinti ir..

Neapsirik!

       Nėra nieko nuostabesnio, kaip, kad ta akimirka, kai du žmonės, po ilgų ieškojimų suranda vienas kitą. Tiek laiko ieškota, tiek laiko laukta ir vuolia, jie rado vienas kitą. Jie jaučia tą patį jausmą, kuris juos sujungia į vieną. Taip, kaip bala sujungia lietaus lašus. Jie pasirenka vieną gyvenimo kelią. Eina ta pačia kryptimi, išlaikydami vienas kito laisvę. Jie vis dar turi savo atskirus gyvenimus, bet juos jungia vienas jausmas. Meilė.

       Jie tiki vienas kitu ir mano, kad jų niekas neišskirs. Mato tik vienas kitą ir nieko daugiau. Jie tampa vienas kito dalimi. Vajė, kaip gražu! Bet tu nepasirik! Gali įsimylėti saulę, žvaigždę, lietų.. Bet niekada nemylėk žmogaus! Trokšti, kad jausmai tave į dangų pakylėtų, bet nusisuki trumpam ir jie tave užgauna. Atrodo, vos akimirkai budrumas išgaravo..

       Taip gražu ir naivu būna tik tol, kol neprarandamas vaikiškas tyrumas ir aklumas. Netekus naivumo, lieka pasikliauti tik pačiu savimi. Nebelieka tokio žodžio „meilė“. Jis netenka vertės. Tik vaikai moka sakyti visišką tiesą ir tik jie moka nuoširdžiai tikėti žmonėmis. Vaiko lūpomis tariamas „myliu“ yra reikšmingas ir ne tuščias. Suaugusio žmogaus lūpose jis ištirpsta, jo nebelieka. Baisu sakyti tai, ką lyg ir jauti, bet pats tuo netiki.. 

Gyvybė ten, kur jos nėra

       Ar gali kas nors gyventi tokioje vietoje, kurioje nukrito atominė bomba? Tiesa, būtina pabrėžti, kad jų buvo ne viena. Krito trys. Naikino viską. Radiacijos kiekis nepakeliamas nei vienai gyvybės rūšiai. Tokia vieta yra. Ir kas keisčiausia, joje dar likę užsispyrusios gyvybės. Tai mažytė, skurdi pušaitė..

       Kadaise ji augo neapsakomo grožio pušyne. Miškas buvo nei per retas, nei per tankus. Oro gaivumas ir grynumas užburdavo kiekvieną įžengusį į jį. Užplūsdavo dieviška ramybė, dingdavo visi rūpesčiai. Viskas, ką reikdavo daryti įžengus į pušyną – mėgautis gamtos grožiu. Pušynas kuždėte kuždėjo įvairiais gyvūnais ir paukščiais. Ir kartą, lyg iš giedro dangaus, ant magiško pušyno nukrito atominė bomba. Ji nušlavė viską. Radiacija buvo tokia stipri, kad prieš ją neatsilaikė nė vienas gyvūnas ar paukštis. Palaipsniui ėmė žūti ir pačios pušaitės. Liko vos kelios. Šakos sumenko.. Kamienai suglebo.. Spygliai vis sparčiau byrėjo.. Galiausiai mirė.. Liko paskutinė pušaitė. Ant jos šakų buvo matyti vos keli spygliai. Tačiau ji buvo tikra kovotoja. Pušaitė užsispyrė ir nusprendė taip lengvai nepasiduoti. Nepaisydama to, kad ji liko visai viena, ji neprarado savo atkaklumo. Ji prisitaikė prie tokio gyvenimo, kur niekam geriau nė kojos nekelti. Ji iš naujo ėmė stiebtis į saulę, po truputį ėmė puoštis naujais spygliukais. Tai užėmė labai daug laiko, bet ji nepasidavė. Atsigavo.

       Būūūm! Antra bomba. Į tą pačią vietą, kur jau ir taip viskas sunaikinta, nelikę nieko, tik ji. Istorija pasikartojo. Ji ėmė nykti, bet vėl užsispyrė ir atsigavo. Absurdiška, bet tada krito trečioji bomba. Pušaitės viltis išgyventi ėmė blėsti. Vis dažniau jai atsirasdavo milžiniškas noras pasiduoti. Ji atrodė it medis vaiduoklis – vos kelios grėsmingai nusmailėjusios šakos ir jau jokių spygliukų. Viltis buvo stipresnė už liūdesį. Ji nugalėjo. Pušaitė pasistengė dar kartą atgauti jėgas. Jai pavyko.

       Pušaitė savo užsispyrimo dėka net tris kartus prisikėlė iš mirusiųjų. Ji viena. Ji gyvena dykynėje, į kurią niekas nedrįsta kelti kojos. Ji kartais liūdna ir pikta, bet visada užsispyrusi. Norom nenorom jai kamieną spaudžia sopuliukas. Ji jaučia, kaip jis rangosi po visą jos kūną ir jame sopuliukui jau darosi ankšta. Palaipsniui jis ima lįsti lauk. Jis nori, kad apie jo egzistavimą medyje žinotų visi. Tačiau sopuliukas nežino, kad aplink jau nieko nelikę.. Pušaitė kartais praranda budrumą ir sopuliukas prasiveržia. Tada ji pasijaučia bejėge būtybe. Ji žino, kad negali sau leisti jaustis bejėge. Niekada negali žinoti, gal nukris ir ketvirtoji bomba.. O gal jų bus dar ne viena.. Tada ji susiima ir iš naujo tęsia derybas su savuoju sopuliuku. Pušaitė stengiasi būti nenugalėta baimės, kad ketvirto smūgio ji nebeatlaikys. Baimę ji užgožia viltimi ir mintimis, kad kada nors atgys anksčiau gyvavęs pušynas ir kasryt ji jaus neapsakomą ramybę. 

Tingulio kaltė

       Beprotiškas virpulys, šaltas prakaitas ir nežmoniško karščio banga. Tai vadinama baime. Kas nežino to jausmo? Žmogus vis laukia kažko, kas laikui bėgant būtų patiekta jam ant lėkštutės. Ir lieka tik ištiesus rankas ją paimti. Bet nežmoniškas tingulys trukdo pajudinti sustabarėjusias galūnes. Atrodo absurdiškai sunku pajudinti net mažąjį pirštelį, ką jau bekalbėti apie visos rankos pakėlimą?!

       Apsnūdimas ir keistas nuovargis. Kartais atsirandantis galvos svaigimas. Jausmai kylantys iš nuobodulio virsta į tingumą ir apatiją. O atėjus lūžio dienai, kyla milžiniškas stresas ir baimė. Pagaliau suvokiama, kad visas pratinginiautas laikas gyvenimui nedavė jokios naudos. Priešingai! Jis sužalojo jį! Dabar gyvenimas kupinas spragų, randų ir vis dar neužgijusių žaizdų. Ir kas jas užgydys?.. Vargu ar šiuo atveju laikas bus geras pagalbininkas..

       Dabar rankos išskėstos į šonus, bet niekas nebeduoda tos anksčiau matytos lėkštutės. Atrodo, kad dabar per akis būtų ir mažytės plastikinės lėkštutės. Jau nebebūtina gauti tą pačią didžiulę porcelianinę lėkštę.. Pakaktų, bet ko.. Net jos šukių! Gailėtis jau per vėlu. Buvo laikas, kai likimas mėtė dovanėles. Žmogus jų nepaėmė, nepasinaudojo jomis. Kaltas tik jis pats, bet pripažinti savo kaltę per daug sunku. Išdidumas. Principingumas. Savimeilė. Tas pats, kaip visada.. Pats žmogus kuria sau kliūtis ir klumpa ties jomis. Jo sukurtos kliūtys tampa jo pasiteisinimais. O kartais reikia tik pripažinti savo kaltę. Tiek nedaug, bet kartu tiek daug.. 

Moteriškaite, susiimk!..

       Mieloji, dabar stabtelk akimirkai. Sustojusi pažvelk į tai, ką padarei. Nežiūrėk per toli į praeitį. Joje klaidų begalė, kurių daugumą ir taip žinai. Iš dalies jų jau pasimokei ir nebekartoji, tačiau daugumą klaidų pavertei pasirinkimu, kurį kartoji be paliovos. Žinai, kad taip elgtis netinkama ir nedera, tačiau imi ir darai tai, kas šauna į galvą. Demonstruoji savo kvailumą, bet tiek to, ne tai noriu pasakyti tau šį kartą. Dabar pažvelk į tai, ką padarei ką tik.. Taip, turiu omenyje tą neatsargiai ir neapgalvotai ištartą žodį. Jis galėjo būti suprastas ne taip, kaip tu tikėjaisi. Jis galėjo įskaudinti, įžeisti.. Jis galėjo nutraukti tai, kas taip ilgai ir taip gražiai kurta.

       O tu taip stengeisi.. Dėjai be galo daug pastangų į tai, ką sugriovė vienas vienintelis žodis. Jauties geriau? Patinka nuolat elgtis spontaniškai ir niekada nepagalvoti apie tai, ką tau brangiems žmonėms gali reikšti tavo grubūs žodžiai?.. Taip, tau atrodo, kad esi tiesmuka ir kalbi tik tiesą, tačiau kartais derėtų pagalvoti, kaip tą tavo suprantamą tiesą derėtų pasakyti. Gal kartais derėtų parinkti švelnius žodžius?..

       Esi neapsakomai švelni būtybė. Tačiau tuo pačiu metu esi pernelyg grubi ir šiurkšti. Kaip tau taip išeina? Iš kur išmokai būti tokia skirtinga vienu metu? Šilta, švelni ir maloni, bet kartu tiesmuka, grubi ir abejinga. O tu pati žinai, kokia esi iš tiesų? Gali sau atsakyti į šį klausimą? Žinau, kad gali ir žinau, kad jau atsakei į jį. Tiek tu, tiek aš žinom, kad su skirtingais žmonėmis esi vis kitokia. Kokia esi iš tiesų, žinai tik tu!

       Brangioji, būk kokia tik nori, elkis kaip geidžia širdis, bet privalau tavęs paprašyt tik vieno: kai tau skauda ir esi viena, nesišypsok ir nebandyk apgaut savęs! Tai, kad tavo šypsena paslepia skausmą kitų akyse, nereiškia, kad ji privers ir tave pačią jo nebejausti. Leisk sau, bent jau būnant vienai su savimi išgyventi iki galo tą skausmą. Nebijok savo ašarų. Kai esi tik tu ir daugiau nieko, jos nėra silpnumo požymis. Tu gali verkti. Tu neprivalai visada būti linksma, energinga ir stipri. Kartais leisk sau būti moterimi. Tikra moterimi.. Kai skauda – verk. Kai gera – kvatok. Kai pikta – rėk. Kai norisi pabėgt nuo visko ir visų – bėk. Nepasiduok tik nevilčiai! Visa kita, ką jauti ir normalu. Tu privalai tai išjausti iki galo. Privalai neslėpti to nuo savęs.. Žinai, kad tik tada pasijausi laisva ir laiminga.

       Tu išmokai neleisti niekam tavęs įkalinti ir apriboti savo laisvę. Sveikinu, esi tikra šaunuolė. Pademonstravai savo valią, užsispyrimą. Žinai, ko nori. Bet paaiškink man, kodėl įkalini save ten, kur grotų nereikia?.. Kodėl pati sukuri ribas sau?.. Gi sakei, kad esi laisva, šiek tiek pakvaišusi ir truputį laukinė. O kodėl visa tai palaipsniui nyksta? Nepasiduok sociumo nustatytoms normoms. Nebijok eiti miesto centre basomis pėdomis, kai visi vaikšto su batais. Rask drąsos šokti negirdėdama muzikos ten, kur niekas nešoka. Užplūdus švelnumui, nesivaržyk ir apkabink žmogų. Pamiršk kuklumą, gyvenimas per trumpas, kad jį demonstruotum. Išbandyk viską, kas tik šauna į galvą. Atmink, kad kartais pačios kvailiausios mintys pasirodo esančios pačiomis genialiausiomis! Pagaliau atsikratyk savo sukurtų grotų ir patirk viską! Nelauk tinkamo laiko. Jis yra toks būtent dabar!

TRENKTI, TRENKTI, TRENKTI!

       Trenkt į sieną! Begalę kartų! Trankyt tol, kol ims ir supras.. Daužyti be jokio paaiškinimo. Tiesiog.. Tegu žino, kaip erzina ir varo iš proto vienu metu. Supras? Nė velnio! Nors.. Supras, bet įjungs laisvą pavarą ir apsimes nuskriaustu žmogumi, kuris mušamas už nieką. Ai, ai, ai..! Beveik gaila. Ne! Nei gaila, nei bloga. Viskas pelnyta. Padėka už permainingumą ir neapsisprendimą. Už žaidimą, kurį supranta, tik nuskriaustas žmogus.

       Role play žaidimas dažniausiai būna komandinis. Hmm.. Šį galima irgi pavadint komandiniu. Tik vienas komandos narys imasi lyderio pozicijų ir pasekėjams neaiškina, kaip ir ką derėtų daryti, kad būtų pasiekti aukščiausi rezultatai. Lyderis tikisi jų pasiekti vienas, už borto palikdamas savo komandos narius. Tegu.. Toks savęs sureikšminimas veda prie to, kad už borto likę nariai ima ir atsisako lyderio. Jie suburia naują komandą, kur nėra atsisakoma komunikavimo ir bendradarbiavimo. Jie pradeda savo žaidimą. Naują.

       Susierzinimas visada priverčia pamatyt kitus horizontus ir pasirinkti naujus kelius. Posūkiai dažnai pademonstruoja džiugius netikėtumus ir dalinasi maloniomis staigmenomis.

       Motinos Teresės laikai baigėsi! Kantrybės taurė anksčiau ar vėliau persipildo. Kartais, kai pabosta nieko nesuprasti, galima sau leisti numoti ranka į tai kas vyksta ir pasiduoti upės srovės tėkmei. Pamačius ką nors įdomaus, verto dėmesio, stabtelti, apsižvalgyti. Jei dėmesys išlaikomas ilgiau, galima pasilikti ne tik akimirkai, bet ir ilgesniam laikui. Jei susidomėjimą sukėlę objektai pasirodo esą ne tokie įdomūs, galima bristi atgal į upę ir plaukti, plaukti, plaukti..

       Bet prieš pasineriant į ledinį upės vandenį, kuris stingdo net kaulus, bet kartu maloniai gaivina, būtina trenkt į sieną tai, kas išvedė iš kantrybės.. Lįsti į tokį šaltą vandenį kupinam susierzinimo ir kunkuliuojančio adrenalino – nevalia.. Per didelė rizika nuskęsti.