Adrenalinas

       Saulė žmogui dovanoja šviesą ir šilumą; mėnulis apšviečia gūdžią naktį, dovanoja paslaptį ir romantiką. Saulė ir mėnulis - du kontinuumo galai. jie tarsi vienas kitą traukia, tarsi stumia. Tai lyg pliusas ir minusas - be vieno nebūtų kito. Tai vadinama pusiausvyra. Žmonės sako, kad ji reikalinga visur. Bet jei iš tiesų nuolat būtų palaikoma ideali pusiausvyra, negi dienos metu atrodytų, kad jau atėjo vakaras, o nakties metu būtų įmanoma matyti, kaip ankstyvą rytą? Tai žmonės vadina nukrypimais nuo pusiausvyros. 

       Idealios pusiausvyros beveik niekada nebūna. Net patys ryškiausi pavyzdžiai - gėris ir blogis- turi savo nukrypimų. Kartais meluojama, siekiant neįskaudinti kito žmogaus; kartais elgiamasi itin maloniai, su tikslu įskaudinti artimą..

      Gamta pati kuria pusiausvyros išimtis. Žmogus naudojasi tuo, ką pastebi gamtoje. Jis tai supranta, kaip teigiamus dalykus, gal net kaip paskatinimą. Žmogus - gamtos įrankis, kuriuo naudojasi ji taip, kaip jai patinka. Gamta moko žmogų. Paprasčiausiai, žmogus pirmiausia išmoksta neigiamo elgesio, nes tai yra lengviausias kelias. o tik po to palengva ima mokytis to, kas teigiama.

       Jei tik gamta būtų pasižyminti griežta pusiausvyra.. Gal ir žmogus išmoktų vien tik gero. O gal kaip tik.. Et, žmogus galėjo gimti jau išmokytas.. Ir jis būtų tiek daug netekęs!

       Tegu žmogus ir pripažįsta savo klaidas vėlai, bet svarbiausia, kad jis jas vis dėl to pripažįsta! O tokia jo savybė pateisina netobulą pusiausvyrą. Žmogus nėra tobulas. Bet jis yra geras, kai tik nepasiduoda negatyvizmui.

       Gamta žmogui suteikia galimybę patirti begalę nuostabiausių dalykų; tiek gerų, tiek blogų. Svarbiausia, kad žmogus, dar nesugriovęs netobulos pusiausvyros, suvoktų, koks elgesys jam teiks daugiausia naudos.. 

       Nuolatinė rizika, stiprus adrenalino jausmas.. Stokholmo sindromas! Gamtą pagrobė žmogus, o ši savo ruožtu, jį pamilo.

..Stiprūs..

       Jis geria vis dažniau ir vis daugiau. Niekada nekalba apie savo jausmus ir apie savo praeitį. Išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie vėjavaikiškus poelgius ar šiaip linksmus nutikimus. Jis nekalba apie rimtus savo išgyvenimus. Ji nieko nežino apie jį. Ji mato tik tai, kaip jis atrodo ir kaip pateikia save. ji žino, kad yra kažkas giliau, kas lėmė būtent tokią jo asmenybę.
       Ji nori žinoti daugiau apie jį, bet bijo, o tiksliau, nežino, kaip viso to, kas jai įdomu, pasiekti. ji nė nebandė, mat, mano žinanti, kuo viskas baigsis. Pagal ją, scenarijus būtų toks: ji ima kalbėti rimtomis temomis, tikėdamasi iš jo išgirst ką nors panašaus; jis pašiepia tokias temas,arba, geriausiu atveju, tiesiog papasakoja lengvą anekdotą; viskas, vėl imama kalbėti filosofinėmis temomis, kurios beveik nesisieja nei su jo praeitimi, nei su jos praeitimi.
      Ji juo žavisi, bet po truputį jau ima nuleisti rankas. Jis ja žavisi, bet ima prarasti viltį, kad savo žavėjimąsi ja jai pademonstruos. Jis nenori būti banalus ir tiesiog pasakyti jai, ką jaučia. Bendraudamas su ja, jis nesugeba atitraukti akių nuo jos. Jis, kaip kempinė, sugeria kiekvieną jos žodį. jo vidus šaukia jam nebetylėti, bet jis vis dar bijo. Baimę slepia po sarkazmu, ironija, ilgu, bet konkrečiu kalbėjimu. Jis dedasi stipriu ir itin kieto būdo žmogumi. Jis ją giria ir sako komplimentus, tačiau  vos ji padėkoja, jis puola gintis, kad tai ne komplimentai, tai tiesiog faktai, kurie yra tiesa.
       Jis jai nuolat kartoja, kad dauguma merginų yra tuščios, neįdomios, o dažnai net kvailos. O ji kitokia - "ne beviltiška". Ji žino, kad taip jis rodo dėmesį ir ją giria. Dėl šios priežasties ji mėgaujasi kiekvienu "keistu" komplimentu.
       Abu žavisi vienas kitu, abu vienas kitą laiko įdomiais žmonėmis - neeiliniais. Abu niekaip nesugeba nustoti galvoję vienas apie kitą. ji nori jo, o jis nori jos.
       Kartą ji bandė pakalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi, būdama šalia jo. Tačiau jis apsimetė per daug šaltu. Ji matė jo akis ir žinojo, kad jis jaučiasi kaip ir ji. Bet..
       Jis ėmė gerti daugiau nei anksčiau. Ji pasinėrė į darbą giliau nei iki jų pažinties. Jis užsidarė savyje visiškai. Ji pradėjo išgėrinėti. Jie kankina save mintimis apie vienas kitą. Jie vis dar nori vienas kito; vis dar nenustoja galvoję vienas apie kitą; ir vis dar dedasi perdėtai stipriais..

..! Protui išeiginė !..

Ar esi kada nors sapnavęs sapną, 

Kuriuo tikėjai taip stipriai, 

Kad net nubudęs pakraupai? 

Ar esi kada nors gyvenęs juo? 

Ar esi tikėjęs sapnu taip stipriai

Čia - ne miego šalyje?

Papasakok!

Aš sapnavau. Ir įtikėjau. 

Žinau, kad taip ir bus. 

Taip jau yra. 

Tiesiog tai dar, kol kas, nepadaryta.

Tai taps tikrove, kai likimas to norės.

Sakai nepasikliauti likimu?! 

Kaip aš galiu nepasikliauti juo? 

Tai reikštų nepasitikėt savim.. 

O aš savim tikiu!

Kaip stebuklingai realiu, 

Tikrove virsiančiu, sapnu. 

 Aš esu likimas. 

Tai aš tas stebuklingas sapnas! 

Tik neprašyk pamiršt save.. 

Tik neprašyk nebetikėti.. 

O tu buvai kada praradęs viltį? 

Nors kartą?.. 

Jautei liūdesį ar skausmą? 

O skonį netekties žinai? 

Jauteisi kada nors netekęs to, 

Kas iš tiesų nebuvo tavo niekados? 

O kada nors tikėjimas sugrįžo? 

Tikėjimas žmogum, 

Ne vien destrukcija. 

Skęsti teko kada nors? 

O ranką ištiesė kas nors?..

Žmogau! 

Išgirsk bent kartą, ką sakau, 

Ką siūlau, kuo tikiu, ko noriu. 

Nemanyk, kad protas visažinis. 

Taip, jis žino daug. 

O aš jaučiu 

Tą patį, ką ir tu. 

Tikėki likimu, 

Nes jis - tai mes! 

Suteikim protui laisvą dieną. 

O laisvą valią tu paliki man. 

Bent kartą. 

Nors vieną dieną.. 

Pažaiskim likimu..

Gailėsies?.. 

Ne! Aš tai jaučiu. 

Tai jaučiam MES!

Suglamžyta istorija

       Suglamžytas popieriaus lapas. Jis mėtosi kampe, kur turėtų stovėti šiukšlių dėžė. Apart vieno popiergalio ten nieko daugiau nėra. Šiukšlė šiukšlių kampe. Šiukšlėje išdėstytos mintys autoriui per skaudžios. Jis savo mintims suteikė materiją. Iki to, tai buvo padriki žodžiai, raidžių chaosas. Popierius, pieštukas ir bereikšmiai žodžiai sugriovė įsivaizduojamą autoriaus harmoniją su savimi pačiu. Jis manė jau pamiršęs praeityje buvusį žmogų.

       Chaosui suteikta būtis. Ji sukėlė skausmą. Žmogaus harmoniją ištiko apokalipsė.

       Keistoje, niekam nesuprantamoje, net ne logiškoje, gal ir absurdiškoje istorijoje slypėjo tiesa. Rašytojas ją stūmė į tolimiausią atminties stalčių.

       Ranka rašė, o žmogus skaitė. Tai buvo jo širdies istorija, jo praeitis ir galima ateitis. Tai buvo jis! Seniai pamirštas - tikrasis jis..

       Iš chaoso sukurta istorija. Žmogus greit pats save pavertė į suglamžytą popierių, į tą pačią šiukšlę. Jis atsisakė tikrojo savęs ir priėmė kažkieno sukurtą šablonišką marionetę.

       Tai būtų buvusi paskutinė jo istorija, kartu ir paskutinė kampe gulinti šiukšlė. Tačiau maža mergaitė ją pakėlė. Perskaitė. Popieriaus skiautelę nunešusi tėčiu, mergaitė pasakė: "Kai aš užaugsiu, rasiu tą žmogų ir jį labai labai mylėsiu". Ji paprašė tėčio dar kartelį perskaityti suglamžytą istoriją. Žmogus, kampe gulėjusiai šiukšlei, suteikė gyvenimą. Savo gyvenimą.

Tu...Labai

       Jis visada buvo kitoks nei visi vyrai. Dėl to juo žavėjosi daugelis moterų ir merginų. Tik jis niekada nerodydavo dėmesio joms. Jis buvo linkęs erzinti merginas. Vaikino humoro jausmas buvo gerokai grubesnis nei kitų! Būtų galima sakyti ATŽAGARUS ar net ATGRASUS. O tai tik dar labiau žavėjo. Jis teigdavo, kad niekada nesako komplimentų - tik tiesą. Bet, kai sakydavo "tiesą", ji būdavo iš koto verčianti!.. Kitaip jį galima pavadinti BEPROČIU. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė labai rimtas, gal net per daug rimtas. Reta, kuri suprasdavo jo juokus. Taip pat vaikinas turėjo keletą, skirtingą reikšmę turinčias, šypsenas. Viena reiškė, jog jis kalba nuoširdžiai, kita reiškė, kad jis ironizuoja, dar kita, kad meluoja ir dar daug, daug tokių. Buvo vos vienetai žmonių, kurie sugebėdavo skirti jo šypsenas. Kartais, kai jis kalbėdavosi su aplinkiniais, jo akyse imdavo žibėti keistos kibirkštėlės. Jas pastebėdavo visi, tik beveik niekas nesuprasdavo jų reikšmės. 

       Mergina buvo labai charizmatiška. Jos visada visur būdavo pilna. Niekas niekada nesugebėdavo nuspėti, ką ji iškrės, kokia ji bus, kokios nuotaikos. Ji pasižymėjo ryškiu spontaniškumu, buvo šiek tiek koketiška. Gal net stipriai koketiška.. Ji mėgdavo suvilioti vyrus, bet nesakydavo jiems, kad žavisi jais ar, kad jai kuris nors patinka. Ji nelabai mėgdavo kalbėti su bet kuo apie savo asmeninį gyvenimą, ypač, kas lietė meilės reikalus. Ją visi laikė itin nenuspėjama ir šiek tiek keista mergina. Ji sugebėdavo bet kokioje kompanijoje žmonių, susirasti draugų. Jos energingumas traukė aplinkinius. Ją visada išduodavo akys, bet jos akis skaityti mokėdavo ne visi.

       Jie žaidė lengvabūdišką žaidimą. Visi, sėdintys prie stalo, turėjo pasakyti, kas juos traukia. Tai būtinai turėjo būti žmogus, kuris sėdi prie to paties stalo. Ji sėdėjo prieš jį. Abu liko nepasakę, kas juos traukia. Žinoma, didžiausia intriga žaidžiantiesiems buvo, ką pasakys Beprotis. Niekam nebuvo tekę girdėti, kaip jis kam nors sako, kad kas nors jį traukia.. Galiausiai jis ryžosi kalbėti. Jis pažvelgė į ją. Nusišypsojo. Ji pažino jo šypsenas. Tai buvo nuoširdžioji šypsena. Jis buvo laimingas. Galiausiai jis pasakė: " TU man patinki, LABAI." Jis žinojo, kad mergina jam buvo neabejinga. Na, bent jau anksčiau. Iš kur žinojo?.. Ji jam buvo tai sakiusi. Jau seniai.. 

      Po tokių Bepročio žodžių, visi aplinkiniai nustėro. Mergina, išgirdusi jo žodžius, sustingo. Norėjo ką nors pasakyti, bet daugiau, negu nuoširdi šypsena ir simpatiškas kuklumas neišspaudė. Galiausiai ji nusišypsojo dar kartelį, nuleido akis ir vėl pažvelgė į jį. Ji norėjo jį pabučiuoti, bet varžėsi aplinkinių. Pati tuo stebėjosi, nes tai jai nebuvo būdinga. 

       Jis pasimetė. Jis nežinojo, kaip reaguoti į jos tylą. Užplūdo įvairiaspalvės mintys. Pačios tamsiausios ėmė ir užvaldė. Jis pagalvojo, kad merginos simpatija išblėso. Vis dėl to, po jos prisipažinimo praėjo beveik metai. Kiek galima laukti. Jis pamanė pavėlavęs, tačiau nekaltino merginos - ją tik pateisino. Kalino save. 

       Po to, kai visi pakilo nuo stalo ir pradėjo vaikštinėti, kas parūkyti, kas pasikalbėti, mergina priėjo prie jo ir paėmė jį už rankos. Ji pajuto, kaip jis suspaudė jos delną savajame. Tą akimirką jam pasidarė aišku. Ji prigludo prie jo.  

Naivioji rožė

       Ikaras sužavėjo naiviąją baltąją rožę. Jis atsirado staiga. Išdygo lyg iš niekur. Ji nežinojo jo likimo, o jis nežinojo jos likimo.
       Iki jam pasirodant, mažoji rožytė atrodė labai išsekusi. Ji buvo vystanti mažytė gėlytė, kuri vis tikėjosi, kad kas nors nepagailės savo laiko ir palaistys ją vandeniu, paprasčiausiu vandenėliu, kuris tekšojo netoliese, esančioje baloje. jai reikėjo vos keleto lašelių. Praeivių būdavo labai daug, tačiau nė vienas neatkreipė dėmesio į ją. O kadaise ji bujojo, buvo pasakiško grožio, jos žiedas buvo akinamai baltas ir toks didelis, kad nė vienas praeivis nesugebėjo nesustoti ir nepasigrožėti ja. Visi mėgavosi jos grožiu, tačiau vos pabandę prisiliesti prie gražuolės, būdavo skaudžiai sužeidžiami jos spyglių. Ji tuo didžiavosi. Didžiavosi, kai jai vanduo buvo prieinamas ir nereikėjo niekieno pagalbos. Ir ėmė jausti neapsakomą skausmą, kai vandens jai ėmė trūkti ir visi žmonės grožėjosi ja, bet bijojo prisiliesti prie nuostabiausio pumpuro.
      Ji nusilpo. Išseko jos puikavimasis, pasitikėjimas savimi. Jos pumpuras ėmė vysti, pagelto. Palaipsniui ji darėsi vis varganesnė. Jai trūko rūpesčio!.. Ji jautėsi apleista.
       Kartą ji pajuto, kaip kažkas lieja sūrų vandenį ant jos. Rožytė vandens lašelius gaudė, kaip orą gaudo žmogus. pakėlusi savo pumpurą baltoji gėlytė išvydo graudžiai liejantį ašaras vyrą. Jo skausmas leido jai atsigauti. Rožė akimirksniu nušvito savo akinamu baltumu. Jos stiebas greit išsitiesė ir ji savo pumpuru ėmė glostyti nepažįstamojo skruostą. Taip elgėsi ne dėl vandens poreikio, bet dėl to, kad ji norėjo jam atsidėkoti. Ji bandė jį paguosti. Tai buvo Ikaras.
       Rožė glostė Ikaro skruostą, kaskart, kai jis ateidavo ir prisėsdavo šalia jos. Jis ilgai kalbėdavo, o ji klausydavosi. Rožė negalėjo nustoti mėgautis ne vien jo stebuklingu balsu, bet ir neapsakomu kvapu. Naivuolė manė, kad jam padeda, kad ne vien ji mėgaujasi jų draugija. Ji nė nenumanė, ką jis planuoja.
       Jis vėl atėjo. Kaip visada. Ji glaudėsi prie jo. Jis kalbėjo. Ji užmerkė savo mažutes akutes. O jis.. Nuskynė naiviąją gėlytę ir parsinešęs namo ją pamerkė šalia lovos. Rožė suprato, kad ne dėl draugijos ji buvo reikalinga Ikarui. Jos naivumas išgaravo. Deja, buvo per vėlu.. Ji tikėjo, o jis sužlugdė ne tik tikėjimą, bet ir nuostabiausią draugystę.

Vienas žodis

       Ne to jis norėjo. Jis niekada negalvojo apie keistą burtų knygutę, kurioje galėtų įrašyti savo norą ir jis išsipildytų. Jis visada svajodavo apie tai, kaip sutinka savo svajonę ir pats ją pasiekia, be jokių burtų. Jis tikėjosi beprotiškos, keistos, kartais erzinančios, labai retai kam nors nusileidžiančios, nuolat žinančios, ką ir kada pasakyti, spontaniškos.. Tikros svajonės.. Realios - be jokių burtų!.. Jis niekada nesižavėjo daiktais, kuriuos lengvai gaudavo. Jam tai buvo per paprasta. Tokių net nevertindavo. O tuos, dėl kurių nuolat sunkai dirbdavo, turėdavo atiduoti visą save, kad tik juos gautų, jis mylėdavo!..

       Jis neprašė jokios stebuklingos knygutės. Bet ją gavo. Visai netyčia. Jis manė radęs paprastą knygutę. Į ją surašė savo svajones.. Beveik visas, išskyrus pačią didžiausią! Tikrąją svajonę jis pasiliko tik sau. Bijojo ja dalintis net su knygute, bijojo, kad niekas nepavogtų, to, kas jam buvo slapčiausia ir brangiausia.

       Užrašytos svajonės ėmė pildytis viena po kitos. Jis nė nesuprato, kas vyksta. Natūralu, jis pasimetė. Išsipildžiusios svajonės jį stebino, bet neteikė jokio malonumo. Nebebuvo tikslo siekti ir stengtis dėl ko nors. Jis nuleido rankas ir nusprendė niekada dėl nieko nebesistengti. Suvokęs, kad dėl to kalta knygutė, jis ją sudegino. Knygutė jam atnešė ne laimę, bet prakeiksmą.

       Vieną vakarą, jis sutiko savo slapčiausią svajonę. Širdis krito į kulnis ir kilo aukštai į galvą. Jautėsi, lyg Kiškis Kvanka, šokinėdamas vietoje. Pasijuto kvailai. Buvo bepraveriąs burną. Ruošėsi sakyti ką nors, bet ką, visiškai nesvarbu ką, bet.. Jis nesugebėjo prisiminti, ar kartais netyčia neužrašė savo slapčiausios ir brangiausios svajonės į stebuklingąją užrašų knygutę. Suabejojo.. Suvirpėjo.. Nusišypsojo kreiva šypsena ir nusisuko. Svajonė liko besišypsodama ir kviesdama jį grįžti, bet jo baimė buvo stipresnė. Jis žinojo, kad tai ji, taip laukta, jau taip seniai mylėta.. Ir vistiek nuėjo. Nebegrįžo.

       Apart buvęs laimingu, jis pasirinko amžiną liūdesį. Jis sudaužė savo svajonę. Jis atsisakė jos.. Užrašų knygutė nebuvo niekuo dėta. Tai buvo tik pretekstas. Kalta buvo jo valia ir baimė. Jis bijojo nesugebėsiąs pasiekti savo svajonės, savo paslapties. O reikėjo tik vieno kvailo arba protingo žodžio.. Tai nebuvo svarbu. Svarbiausia buvo žodis. Vienas.

      Jis pasirinko gitaros skambesį ir alkoholį. Stengėsi apgaudinėti kitus, kad tai yra viskas, aks gali ji džiuginti. Bet svajonė žinojo tiesą. Jis niekada nesiliovė galvojęs apie ją.

Snaigė ir ežiukas

       Sukaupė drąsą ir pasakė tai, kas slypi širdyje. Pagalvojo, kad jis yra aklas arba net kvailas, kad suvoktų, jog ji juo žavisi, gal net myli.. Jis ilgai tylėjo. Ji, laukdama jo atsakymo, liejo ašaras. Buvo skaudu. Baimė gyveno kiekviename kūno plotelyje, ji tekėjo krauju! Ji nenustojo verkti. Pagaliau sulaukė atsakymo. Jis pareiškė nieko nesuprantąs, apie ką ji kalba ir paprašė jos daugiau taip nebekalbėti. Ji sustingo - suvokė, kad jis nėra kvailas. Tik nori tokiu apsimesti. Ji nusivylė. Išliejo širdį, o jis.. Ji jautė, kaip pagavo mažytę, tačiau nežemišką snaigę, kuri ėmė staiga ir ištirpo. Ištirpo dar net nepaliesta..

      Mergaitė sėdėjo, susigūžusi kamputyje šalia lovos. Ji sėdėjo tyloje su savo jausmais. Aplink girdėjo tik juos. Jautė skatinimą iš vidaus iššaukti tai, kas joje susikaupė. Susikaupė meilė, sielvartas, abejingumas ir tyla. Ji svajojo apie didžiulį ežiuką, kartais manė, kad net myli jį.. Žinojo, kad jo spygliai saugo neapsakomai trapią ir itin jautrią sielą. Ji visaip bandė prieiti prie jo. Bandė parodyti, kad ji supranta jį ir bandė pelnyti ežiuko pasitikėjimą, kad šis leistų pažvelgti giliau.. Pažvelgti ten, kur gyvena jo jausmai. Pagaliau ji suvokė, kad niekada, nė kartelio, nebandė jo nusivesti į savo jausmų namus!.. o ji būtų nusivedusi jį ten, jei tik jis būtų bent kartą norėjęs.. Parodęs, kad nori.. O ji jam sakė, kaip jis jai patinka.. 

       Jos abi žinojo atsakymus. Viena mergaitė žinojo, kad nelemta žmonėms laikyti snaigių šiltuose delnuose, o kita tuo tarpu žinojo, kad ežiukai niekada nenusimeta savo spyglių.. Jos buvo naivios tiek, kiek pačios to norėjo.. O norėjo labai.. Mergaitės nesugebėjo pasakyti meilei: "Mums nelemta..".. Meilė manė žinanti geriau!.. 

..saldainis ir žmogus..

        Kai žmogui suteikiama galimybė rinktis iš keleto variantų, jis pasimeta.. Šokinėja nuo vieno pasirinkimo prie kito.. Ir taip per dieną kelis kartus.. Vis kitokios mintys.. Kaskart kiti vertinimo kriterijai.. Vis tie patys ir kartu skirtingi prioritetai.. Atrodo, kai nėra iš ko rinktis, žmogus sugeba džiaugtis ir tuo, ką gauna tuo metu..
       Gauna žmogus vienos rūšies saldainių ir valgydamas juos mėgaujasi kiekvienu kąsniu ir kalba apie pasakišką jų skonį. Staiga pasirodo senolis, kuris pareiškia, kad jis turi keturis pačius nuostabiausius saldainius. Tokie visame pasaulyje yra tik keturi. Senolis pasiūlo pasirinkti vieną saldainį, jei vaikutis jam atiduos visus savuosius. Žmogus pasimeta. Senolis jam leidžia paragauti net trijų saldainius, bet suvalgyti - tik vieną. Sutinka.
       Pirmiausia, reikia nuspręsti, kurio saldainio jam neragauti. Situacija palengvėja, kai paaiškėja, jog vienas iš tų saldainių yra taip stipriai suvyniotas į popieriuką, kuris primena žybsintį metalą. Jis suvokia, kad šito jam niekaip nepavyks išvynioti. Kito saldainio popieriukas labai lengvai nulupamas. Tiesiog atsuki abu galus, ir jis pats iškrenta. Dar kitas saldainis jau be popieriuko. O paskutiniojo popieriukas keistas.. Nulupi vieną popieriuką, o po juo slypi dar vienas ir dar vienas..
       Ragauja vieną - lyg ir skanus. Toks labai, labai saldus! Gal net per daug saldus. Per daug limpa prie gomurio!.. Ragauja kitą - taip pat skanus. Šito skonis verčia svajoti. Žmogus bijo atsimerkti ir nuryti kąsnelį, kurio atsikando, nes svajonės pačios nuostabiausios. Nurijus saldainio kąsnelį, užplūsta baimė ir liūdesys.  Ragauja paskutinį, leistą paragauti saldainuką - patinka ir tas. Skonis apgaulės.. Svaiginančios apgaulės.. Žmogui tas skonis šiek tiek pažįstamas, galbūt, dėl to ir patinka.. Liko paskutinis saldainis. Neragautas.. Jis žmogų labiausiai vilioja. Tada jis ima galvoti, kurį saldainį valgyt?.. Žmogus pasimeta tarp skonių gausos.. Vienas už kitą geresnis, įdomesnis, skanesnis.. Nebežino, kuris saldainis skaniausias. Mąstymai apie jų skonį nė kiek nepadeda..
       Pasirinkimas lyg ir paprastas - ištiesi ranką ir griebi vieną.. Bet neeee.. Žmogaus prigimtis ne tokia!.. Jis nori pasiimti ne bet kokį saldainį.. Jis nori paties skaniausio!.. O kas jei jis pasiims patį neskaniausią, o pats skaniausiais taip ir liks kitam?!
      Tai pavydas?.. Būtų gerai, jei tai būtų tiesa! Na, gal ne gerai, bet bent jau lengviau! Užuot pasiėmęs bet kurį saldainį, žmogus išvis bijo rizikuoti. Bijo paimti kurį nors. Jis suvokia, kad neims paties saldžiausio saldainio. Jam nepatiko, kaip saldainis prilipo prie jo gomurio. Vadinasi, jam lieka rinktis tik iš trijų! Du ragauti ir vienas - ne. Nusprendžia atsisakyti apgaulės skonio saldainio. Nepaisant to, kaip stipriai jis jį vilioja ir traukia, žmogus nenori, kad tai, kas yra saldainio viduryje nudegintų jo gomurį taip stipriai, jog jam tektų net aiktelėti iš skausmo. Lieka rinktis tik iš dviejų - svajonių skonio ir neragauto saldainio. Staiga žmogus nusprendžia, kad suvalgytas svajonių skonio saldainis nebebus toks nuostabus, jei nebeliks svajonės, ir saldainis bus visas suvalgytas liks tik liūdesys ir sielvartas dėl išgaravusių svajonių!.. Vadinasi lieka neragautas saldainis. Jis norėtų jį išlupti, bet saldainis taip stipriai susuktas, kad tai padaryti atrodo neįmanoma.. Žmogus vis bando ir bando.. Galiausiai suvokia, kad šitas saldainis leisis atidaromas tik tada, kai pats to norės..
       Žmogus nusprendė! Jis norėjo pasirinkti neišluptąjį, patį paslaptingiausią, saldainį.. Jis žinojo, kad ten slypi paties nuostabiausio skonio saldainis, bet nusprendė pasiduoti. Neišlupamąjį saldainį padėjo šalia kitų trijų, jau senoliui grąžintų saldainių. Žmogus nusprendė likti be jokio saldainio.  Dabar jis žino, kad buvo pasirinkęs patį nuostabiausią saldainį, deja, jis pats neleido savęs išlupti, dėl to žmogus nusprendė padėti jį ten, kur GAL kam nors, kada nors saldainis leisis būti išluptu.. Bent jau dabar nuliūdęs žmogus sugebės išspausti menką šypseną.. Jis buvo pasirinkęs patį nuostabiausią saldainį.. Bet saldainis nepasirinko žmogaus..
       Ir galiausiai jis lieka be nieko..

..dangus jaučia!..

       Ji važiuoja autobusu.. Regis mėgausjasi kelione.. Ausinėse išgirsta dainą: „Meilės nėra“.. Pati nepajunta, kaip skruostais ima riedėti ašaros.. Staiga suvokia, kas ką tik įvyko. Daina per daug giliai užgavo jos sielą. Ji prisiminė sugriautą savo laimę.. Kaip ji manė, mylėtą vyrą.. Deja, tai ne tik mylėtas vyras, bet vis dar mylimas.. Jis sužeidė jos sielą. Ji turėtų jo nekęsti.. Turėtų visa širdimi trokšti pamiršti jį.. Juk jau praėjo daugiau nei metai.. Tačiau ji suvokia, kad ji pati nenori paleisti jo iš savo gyvenimo.. Ji per daug jį myli.. Sakysite ji kvaila?.. O jūs geriau pagalvokite!.. Taip, ji gal ir kvaila.. Bet ji išprotėjusi iš meilės.. Jai baisu kada nors pabusti ir nebeprisiminti jo.. 

       Važiuoja autobusu ir prisimena paskutinę kartu praleistą naktį.. Jie nusprendė skirtis.. Jis gulėjo šalia jos.. Ji nuolat galvojo apie tai, kad tai paskutinė naktis, kai ji gali prie jo prisiglausti, pabučiuoti ir tos mintys jai neleido nurimti. Ji verkė!.. Verkė be perstojo.. Verkė, nes nežmoniškai mylėjo jį.. Nežmoniškai tebemyli jį.. Gal ji ir kvaila, bet jis jai buvo toks brangus, kad ji nesugeba jo paleisti.. Ji nesugeba gyventi be jo.. Vėl ašaros..

       Dangus jaučia žmogaus sielą. Skauda vienam – jaučia ir kitas.. Jis savyje saugo visus prisiminimus.. Kartais žmogus pažvelgęs į dangų netikėtai prisimena tai, kas įvyko labai seniai ir netgi tai, ką žmogus stengėsi pamiršti.. Jis stengėsi iš visų jėgų, tačiau dangus to neleižia.. Akivaizdu, kiekvienas prisiminimas yra labai reikšmingas.. Netgi tas, kuris neleidžia pasirodyti šypsenai, bet verčia braukti ašarą.. Skaudūs prisiminimai yra svarbesni už malonius! Jie svarbūs tam, kad paskui žmogus galėtų mėgautis tokiomis smulkmenomis, kaip kito šypsena. Tik slogių atsiminimų dėka, žmogus tampa pastabesnis ir neretai net laimingesnis.. Jis suvokia, kokia nuostabi aplinka jį supa dabar!.. Žmogus gal ir nesijaučia visiškai laimingas, bet jis džiaugiasi.. Nuoširdžiai, nes dabar yra geriau, nei tada..

Keistuolis ir keistuolė!

             Mergina naiviai tikisi,  kad sutiks romantiką, kuris ją sužavės gėlėmis, eilėmis, dainomis, laiškais.. Nors ji pati vyrams neparodo savo jautriosios pusės, ji vistiek tikisi.. O gal atsiras toks, kuris žinos, ko jai reikia.. Toks, kuriam nereikės pasakoti, kaip jai trūksta romantikos, vyro švelnumo.. Žinoma, kad atsiras! 

            

           Gal ji tokį vyrą jau pažįsta, paprasčiausiai jis dar neatskleidžia savo romantiškosios pusės.. Mergina aikteli!.. Taip, ji pažįsta tokį vyrą! Jis atrodo labai vyriškas, nuolat juokauja.. Bet kartą jis pasakė patį romantiškiausią komplimentą. Tokį, kokio ji dar niekada nebuvo gavusi.. Jis skambėjo taip: „Kaip raudonosios gigantės ūkas“. Iškart po to sekė paaiškinimas. Raudonoji gigantė tai – žvaigždė, o ūkas raudonos žvaigzdės jau po sprogimo. Taigi raudonoji gigantė – tai aistringa nuostabi atsidavusi jausmams mergina, su kuria vaikinas jaučiasi laimingas, o ūkas jau po visko, kiek aprimus aistrai, tai spalvingas nuoširdus mielas pokalbis.. Mergina tokiu vaikino komplimentu liko sužavėta ir tik dabar ji patikėjo, kad egzistuoja tokių romantiškų vaikinų, kokio ji nori, apie kokį ji svajoja.. 

          Tas vaikinas ją nustebino, kaip nė vienam nebuvo pavykę. Ji vis skaitė ir skaitė, ir skaitė tą patį komplimentą, jo paaiškinimą.. Tą vakarą ji svajojo, kaip realiai išgirdusi, o ne perskaičiusi, būtų puolusi tam vaikinui ant kaklo. Ji svajojo, kaip stipriai būtų pabučiavusi jį.. Bučinys būtų buvęs toks pat stebūklingas, kaip ir pats komplimentas.. 

          Deja, jos idealusis, paslaptingasis  romantikas, jiem susitikus, elgiasi su ja, kaip su eiline drauge, kartais net kaip su draugu!.. Mergina jaučiasi pasimetusi. Ji pažįstą tą, apie kurį nevalyvai svajoja, o negali jo turėti.. Ji supranta, kad niekada nebūna taip paprasta, kad pakanka tik panorėti ir viskas ima pildytis.. Megina supranta, bet ji jaučiasi pasimetusi.. 

Ir visgi..

                 Ji yra laiminga! Taip, ji neturi mylimo žmogaus, bet ji turi labai daug gerų ir ją mylinčių draugų.. Taip, ji neturi begalės pinigų, bet ir be jų ji sugeba mėgautis gyvenimu.. Taip, ji turi begalę problemų su savo tėvais, seserimi, tačiau ji sugeba visa tai paversti juoku.. Ji turi milijoną priežasčių  liūdėti ir teigti, kad yra nelaiminga, tačiau visoms joms ji randa pasipriešinimą ir vis tiek teigia, kad yra laiminga. Ji moka mylėti, ji moka džiaugtis, ji moka mėgautis, ji moka gyventi! Ko daugiau reikia, kad būtum laiminga?! Reikia tik pačiam tikėti tuo, ką turi. Ji tiki!.. Ji nė kiek nebijo klysti, ji nebijo, kad kiti į ją žiūrės kvailu žvilgsniu! Ji sako tai, ką galvoja, ji dainuoja, nors tam talento neturi, ji šoka, jei tik to nori, ji rėkia, kai mano, jog nuo to jai bus geriau.. Svarbiausia, kad ji nuolatos šypsosi. Ji mėgaujasi absoliučiai viskuo. Anksčiau ji bijodavo vienatvės, o dabar ji mėgaujasi netgi ja. Kiekviena minutė praleista su draugais, jai suteikia dar didesnį norą gyventi! Ji trykšta energija, entuziazmu. Visi, visur ir visada ją pastebi, jei jos negirdi ar nemato, jos pasigenda. Jei ji dingtų, neliktų to nepastebėjusių žmonių. Ji užkrečia savo šilumą. Ji stačiokė, tačiau nuoširdi. Ji spinduliuoja šulima ir meile. Net tie, kurių ji nemėgsta, ją myli.. Tai, kad ji nemėgsta tam tikrų žmonių, ji parodo juokaudama. Savo entuziazmu ji pritraukia daugybę žmonių šalia savęs. Jie nuolat nori būti su ja, leisti laiką kartu. Ji sugeba žavėtis žmonėmis, ji sugeba džiaugtis su jais ir už juos ir nė kiek nepavydėti. Ji negalvoja apie tai, ką jos poelgiai atneš rytoj. Ji tiesiog gyvena.. Mėgaujasi.. Taip, ji neapsakomai laiminga!! Ji myli save..

                                                                                                                                         O iš tiesų?!..