Viskas turi reikšmę!

       Tai buvo pasakyta visai ne šiaip sau. Su priežastimi. Žodžiai niekada nebūna tušti. Ypač, tie, kurie pasakomi neapgalvotai. Išsprūsta iš burnos taip greit ir nejučiomis, lyg patys veržtųsi lauk. Vadinasi, taip reikia. Jie negali būti sustabdyti. O kartais, sakoma, kad žodžiai buvo neapgalvoti ir tai, kas pasakyta, pasakyta netyčia. Tačiau žmogus prieš tai gali būti juos gerai apgalvojęs.

       Įžeidžiantys, paglostantys savimeilę, šiurkštūs, meilūs, apgalvoti, spontaniški.. Įvairūs! Visi žodžiai turi reikšmę. Nė vienas nėra tuščias, be jokios esmės. Paprasčiausias „ak“ gali turėti begalę spalvų. Prie jo reikia pridėti tik emocinį atspalvį ir viskas darosi aišku! Šiuo jaustuku gali būti išreikštas ne tik nusivylimas, bet ir nuostaba, švelnumas, skausmas, o neretai ir džiaugsmas!..

       Klausyti tai, ką sako kitas svarbu. Tačiau suteikiant reikšmę kiekvienam kito ištartam žodžiui, žmogus rizikuoja besąlygiškai prarasti save. Taip, žodžiai svarbūs ir reikšmingi. Ir visada yra „bet“, kuris išreiškia kliuvinius. Šiuo atveju, visiem žodžiam būtina vykdyti natūralią atranką. Daugiau reikšmės suteikti ne patiems žodžiams, bet emociniam atspalviui. Viskas ne taip jau sudėtinga!

       Emocijos visos turi būti priimtos ir suprastos, tačiau tikrai ne visos turi keliauti tiesiai į asmenybės šerdį. Ten nevalia įsileisti bet ką ir bet kada. Žodžiais išreiškiamos emocijos gali ne tik paveikti žmogų, bet ir atverti neužgyjančių žaizdų. Savisauga būtina! Nuolatos. Nevalia prarasti budrumo nė akimirksniui!..

      Tyla turi savo reikšmę taip pat! Ji, kaip ir viskas motulėje žemėje, yra dviprasmiška. Visi žino jos reikšmes! Įdomiausia tyla yra tada, kai ji tik fizinė. Žmogaus mintyse siaučia apokalipsė! Chaosas nepaliaujamai griauna ir žlugdo anksčiau sukurtas struktūras! Norisi pasakyti tiek daug, o pasakyti neišeina nieko. Atrodo, viskas netinkama, viskas bus suprantama ne taip, kaip žmogus nori pasakyti iš tiesų. Apie tokią tylą byloja visas veidas ir kūnas. Jie dirba sutartinai. Akys, lūpos, nosis, skruostai, kakta, kaklas, rankos, krūtinė, kojos – demonstruoja nerimą, baimę. Pasakyti galima tiek daug, bet nepasakoma niekas. Lygiai taip pat, pasakyti norisi viską, kas galvoje, bet niekaip nepavyksta to suregzti į sakinius. Deja.

       Ir štai, pasirodo didysis tėvas humoras! Jo pagalba rimti dalykai paverčiami švelniais, priverčiančiais nusišypsoti pykčio ar liūdesio perkreiptą veidą. Taip, jis ramina. Geriausias anestetikas. Žmogus juokaudamas, drąsiai kalba tokiomis temomis, kokių nieku gyvu nepaliestų rimtu veidu. Tada jis sugeba suvaldyti minčių chaosą ir pagaliau išreiškia jas garsiai – transformuoja į žodžius. Gaila, kad tam prireikia tėvo. Žmogaus mintys tik nesubrendęs vaikas, kuriam nepavyksta prisišaukti mamos drąsos. Jam reikia tėvo humoro, šalia kurio nuolat vaikšto ir mama drąsa. Šis tandemas tobulas. Dažniausiai vaikas jam paklūsta, bet pasitaiko, kai jis būna nesuvaldomu, užsispyrusiu isteriku. Ir kas tada? Fizinė tyla įsitvyro per ilgai.