Užsispyriau!..

       Judu sraigės greičiu. Skubu visur, noriu visko, o iš vietos kaip nepajudu, taip nepajudu. Nušliaužiu vos kelis centimetrus, o man atrodo taip, lyg būčiau nukeliavusi kelis šimtus kilometrų. Atsisuku į nueitą kelią ir suvokiu, kokia yra tiesa. Žinau, kad gręžiotis į praeitį nevalia, bet nepažvelgusi į jį, pervertinčiau savo galimybes. To verčiau nereikia! Po tokio pervertinimo nusvyla nagai.

       Jaunatviškas maksimalizmas verčia trokšti visko dabar ir čia. Žinau, kad užsispyrimo dėka galiu gauti bet ką. Užsispyrimas žengia koja kojon su kantrybe, o kantrybė auga su amžiumi. Maniau, kad esu itin nekantri asmenybė, tačiau tie reti atsisukimai į praeitį privertė suprasti, kad esu ir kantri, ir ištverminga, ir užsispyrusi. Kaikuriais aspektais atrodo, kad mano kantrybės taurės perpildyti neįmanoma. Neturiu laiko palūžimui! Po to reikia vėl atsistoti ant kojų, o tai jau atima per daug laiko!

       Žinau savo troškimus. Žinau, kad esu pakankamai užsispyrusi, kad pati savo rankomis sukurčiau nuostabią ateitį. Ne, pagalbos rankos man nereikia! Išdidumas neleidžia jos priimti. Sveikas protas taip pat. Už suteiktą pagalbą žmonės visada ko nors reikalauja. Verčiau, žmogumi, kuris tiesia pagalbos ranką būsiu aš nei jausiuosi skolinga.

       Skolos apriboja laisvę. Jos verčia jaustis priklausomais nuo kitų. Neaišku, ko ir kada pareikalaus „pagalbininkai“. Elementaraus „ačiū“? Pasaulis per daug sumaterialėjęs, kad to pakaktų! Lygiaverčiai mainai taip pat nebeegzistuoja. Už paslaugą ar neprašytai suteiktą „pagalbą“ bus reikalaujamas dešimteriopai didesnis atlygis.

       Baisu priklausyti nuo kito žmogaus.. Baisu, kad priklausomybė gali paversti tave daiktu. O tada liktų tik egzistavimas surištomis rankomis ir kojomis bei užkimšta burna. Nė nebandykit!.. Tikrai nepasiduosiu! Už užsispyrimą, tvirtą nuomonę ir jos reiškimą deginkit ant laužo! Visai kaip kadaise degindavo raganas.. Deginkit, nes savo požiūrio ir savęs neišsižadėsiu! Net sudegusi to nedarysiu!..