Tik ką nupjauta žole kvepianti vaikystė! Lakstai po pievas,
bandydamas pagauti įvairiaspalvius drugelius. Jauti, kaip kietesni žolės
koteliai bado basą pėdą. Skaudžiai braižo, bet tikslas pagauti drugelį kur kas
stipresnis ir didingesnis už dilgčiojimą pėdoje. Aštrūs smilgų stiebai braižo
šlaunis, pro plonytę odą pradeda skverbtis šviesiai raudonas kraujas. Tai ne
kliūtis. Apgriūni. Nusibrozdini kelį, alkūnę. Kraujas jau ne tik ant šlaunų.
Skauda? Žinoma, labai. Skauda taip, kad net ašaros ima byrėti. Atsistoji.
Nusivalai ašaras ir toliau vejiesi drugį. Pievose esančios purvo balos tik
praskaidrina gaudynes. Jose išsivolioji it mažas paršelis ir toliau bėgi. Ima
trūkti oro. Stabteli atsikvėpti, bet pamatęs, kad drugelis tolsta, susiimi
ranka už šono ir toliau vejiesi jį. O kas, jei jis dings iš akiračio?
Drugys
nebeskrenda tolyn, dabar jis skrenda tik aukštyn. Jo pavyti nebelieka vilties.
Kad ir kaip norėtum, skraidyti nemoki.
Galėtum lipti į medį, gal netyčia jis ten nutūps, bet ten, kur skrenda drugelis
nėra nei vieno medžio. Nors ir žinai, kad jo nebepagausi, tačiau atlošęs galvą
žvelgi į jį tarsi, jis būtų tavo delnuose. Akimis palydi mažąjį bėglį, o
mintyse mėgaujiesi tuo, kaip jo mažytės kojytės kutena tavo rankutę. Drugelio
akimis nebeįmanoma įžvelgti. Užmerki akutes ir stengiesi matyti jį.. Vaizduotė
neša toli. Tu ne tik matai jį, bet skrendi šalia debesų kartu. Jautiesi
lengvutis, laimingas ir laisvas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą