Tarsi tai būtų žvirbliui numestas kąsnis. Tą akimirką
paukštelis pasisotino ir nuskrido laimingas. Tačiau apetitas auga bevalgant. Sekantį
kartą jam nebepakanka mažo trupinio duonos. Jis nori jau keleto jų. Bet ką žvirblis
daro, kad gautų jos? Iš pradžių tiesiog strykčioja aplink maitintoją. Po to, matydamas,
kad vien striksėjimo nepakanka, paukščiukas ima ir čirškėti. Ilgai tai neveikia.
Kuo alkanesnis paukštelis tampa, tuo daugiau naujų triukų jis turi išmokti. Jis
darosi vis drąsesniu.
Palengva
žvirblis prie maitintojo taip stipriai pripranta, kad vos išalkęs jis atskrenda
ir tupia tiesiai į saują, kurioje duonos trupinių visada būna į valias. Pavalgo
ir nuskrenda. Iš šalie atrodo, kad taip žvirblis tampa prijaukintu paukščiu, tačiau
tai nėra prijaukinimas. Žvirblis darosi drąsiu, nes jis pasitiki savo maitintoju.
Jis žino, kad maitintojas nesiruošia jam kenkti. Tai vadinama pasitikėjimu. Maitintojas
taip pat pasitiki žvirbliuku. Jis nebijo menko žnybtelėjimo snapeliu, kai paukščiukas
griebia duonos trupinėlį. Maitintojas nė nekrūpteli, o tai paukščiuką verčia tik
dar labiau pasitikėti juo.
Nėra tokio
dalyko, kaip prijaukinimas. Neįmanoma prijaukinti nė vieno gyvo padaro. Įmanoma
tik užsitarnauti pasitikėjimą. O su juo ateina ir drąsa. Išnyksta baimė ir šiurpas.
Žvirblis nebijos maitintojo tol, kol jis nesuspaus paukščiuko savo delnuose. Kai
tai įvyks, žvirblis ras kitą maitintoją, kuris taip nesuklys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą