Ir kas tas žmogus?..

       Kartais lėkimas taip lyg akys būtų išdegusios, o kartais laukimas, kai minutės virsta valandomis! Atrodo, būtų daug paprasčiau, jei viskas būtų vienu ritmu. Ramiai, viskas nuosekliai. Jokio lėkimo ir jokio laukimo. Automatiškai ir jokių atokvėpio minutėlių! O kiek malonumo jos teikia! Kad ir retos, bet kokios malonios!

       Kiek ilgai ištvertum tokioje idealioje santvarkoje? Monotonijoje. Tai nebebūtų gėris, tai būtų vadinama rutina. Ir pažvelk į žmones, kurie paskendę savo kasdienybėse. Jie atrodo laimingi? Ne! Nes tai jau nebežmonės su savo gyvenimais, svajonėmis, viltimis ir tikslais. Tai mašinos veikiančios pagal kvailą instrukciją, kurioje parašyta viskas: kada juoktis, kada pakelti kavos puodelį, kada raugėti, net tai, kada apsimesti, kad gyvena!

       Ne viskas, kas idealu ir neturi jokių trūkumų yra naudingiausia. Ir išvis, tikram žmogui, niekas nebūna idealu. Jis visada visame kame mato trūkumų, bet ne visada dėl jų skundžiasi. Kartais minusiai teikia didžiausią laimę. Žmogus toks sutvėrimas, kuris sugeba džiaugtis tuo, kas kitam atrodo bjauru ir kelia didžiulį pyktį, ir piktintis tuo, kas kitą džiugina. Taip, žmonės įdomūs sutvėrimai! Ne taip, kaip gyvūnams, žmonėms neįmanoma nustatyti vienodų standartų. Vieniems reikia vienų dalykų, kai tuo pat metu kitiems reikia visai ko kito!

       Žinoma, reikia pripažinti, kad yra dalykų, kurie reikalingi visiems. Visi nori būti pavalgę, apsirūpinę vandeniu ir panašiai. Fiziologiniai poreikiai visada vienodi, bet tai bendra ne tik žmonių tarpe. Visiems gyvūnams reikia to paties. Žmonės nuo kitų rūšių skiria aukštesnio pobūdžio poreikiai. Patys žmonės, kaip atskiri vienetai, yra labai skirtingi! Vieni yra sutverti gyventi apsuptyje kitų žmonių, kitiems tiesiog reikia ramybės ir buvimo patiems su savimi. O be šito dar koks didžiulis spektras poreikių ir norų, kurie mus daro skirtingus ir nepanašius vienas į kitą.

       Žmogus yra toks nuostabus kūrinys, kuriam tikrai nederėtų skųsti vien tuo, kad jis egzistuoja. Pasinėręs į save gali atrasti nepakartojamų stebuklų! Bandei išsiaiškinti, kas tu toks iš tiesų? Kas tau patinka PAČIAM, ne kitiems? Ko tu tikrai nori? Kokios yra tikrosios tavo savybės, ne tos, kurias tau primeta aplinkiniai? Koks yra tavo gyvenimas? Atmesk aplinkos įtaką ir pasakyk, kas esi tu pats! Negi neįdomu?!

Gaudynės

        Tik ką nupjauta žole kvepianti vaikystė! Lakstai po pievas, bandydamas pagauti įvairiaspalvius drugelius. Jauti, kaip kietesni žolės koteliai bado basą pėdą. Skaudžiai braižo, bet tikslas pagauti drugelį kur kas stipresnis ir didingesnis už dilgčiojimą pėdoje. Aštrūs smilgų stiebai braižo šlaunis, pro plonytę odą pradeda skverbtis šviesiai raudonas kraujas. Tai ne kliūtis. Apgriūni. Nusibrozdini kelį, alkūnę. Kraujas jau ne tik ant šlaunų. Skauda? Žinoma, labai. Skauda taip, kad net ašaros ima byrėti. Atsistoji. Nusivalai ašaras ir toliau vejiesi drugį. Pievose esančios purvo balos tik praskaidrina gaudynes. Jose išsivolioji it mažas paršelis ir toliau bėgi. Ima trūkti oro. Stabteli atsikvėpti, bet pamatęs, kad drugelis tolsta, susiimi ranka už šono ir toliau vejiesi jį. O kas, jei jis dings iš akiračio?

       Drugys nebeskrenda tolyn, dabar jis skrenda tik aukštyn. Jo pavyti nebelieka vilties. Kad ir  kaip norėtum, skraidyti nemoki. Galėtum lipti į medį, gal netyčia jis ten nutūps, bet ten, kur skrenda drugelis nėra nei vieno medžio. Nors ir žinai, kad jo nebepagausi, tačiau atlošęs galvą žvelgi į jį tarsi, jis būtų tavo delnuose. Akimis palydi mažąjį bėglį, o mintyse mėgaujiesi tuo, kaip jo mažytės kojytės kutena tavo rankutę. Drugelio akimis nebeįmanoma įžvelgti. Užmerki akutes ir stengiesi matyti jį.. Vaizduotė neša toli. Tu ne tik matai jį, bet skrendi šalia debesų kartu. Jautiesi lengvutis, laimingas ir laisvas!

Laikas viską demaskuoja

       Principų teritorinis pasiskirstymas. Vieni per daug stiprūs, kiti perdėm silpni. Jokio balanso tarp jų. Natūralu, kad stiprieji principai yra negatyvūs. Jie pridaro daugiau žalos, nei teikia naudos. Nors geriau pagalvojus, ar iš tiesų tai yra principai? Gal tai tiesiog patogus pasiteisinimo būdas. Žmogus užuot pasakęs, kad yra silpnas ar neturi pakankamai valios ką nors padaryti ar pasakyti, pareiškia, kad yra labai principingas. Taip, tai labai patogu!

       Pasiteisinimo atveju, sakyti, kad žmogus labai principingas yra naudinga. Tai reiškia, kad jis turi tvirtą nuomonę ir yra susikūręs savo pasaulį, kurio nenori atsisakyti. Tai yra milžiniškos valios įrodymas. Bet iš kur žinoti, žmogus iš tiesų principingas ar tik tuo dangstosi? Tai gali padėti išsiaiškinti tik laikas. Jis demaskuoja visus melagius.

       Apsimetinėti galima ilgai, tačiau anksčiau ar vėliau žmogus paslysta. Ir visai nebūtina jo nuolat stebėti ar bandyti  „pagauti“ vaidinant. Ne, nereikia veltui eikvoti savo energijos. Paslysti galima ir netyčia, ir iš nuovargio ar budrumo praradimo.. Kuriuo būdu žmogus išsiduoda, priklauso nuo jo patirties ir laiko.. 

Užsispyriau!..

       Judu sraigės greičiu. Skubu visur, noriu visko, o iš vietos kaip nepajudu, taip nepajudu. Nušliaužiu vos kelis centimetrus, o man atrodo taip, lyg būčiau nukeliavusi kelis šimtus kilometrų. Atsisuku į nueitą kelią ir suvokiu, kokia yra tiesa. Žinau, kad gręžiotis į praeitį nevalia, bet nepažvelgusi į jį, pervertinčiau savo galimybes. To verčiau nereikia! Po tokio pervertinimo nusvyla nagai.

       Jaunatviškas maksimalizmas verčia trokšti visko dabar ir čia. Žinau, kad užsispyrimo dėka galiu gauti bet ką. Užsispyrimas žengia koja kojon su kantrybe, o kantrybė auga su amžiumi. Maniau, kad esu itin nekantri asmenybė, tačiau tie reti atsisukimai į praeitį privertė suprasti, kad esu ir kantri, ir ištverminga, ir užsispyrusi. Kaikuriais aspektais atrodo, kad mano kantrybės taurės perpildyti neįmanoma. Neturiu laiko palūžimui! Po to reikia vėl atsistoti ant kojų, o tai jau atima per daug laiko!

       Žinau savo troškimus. Žinau, kad esu pakankamai užsispyrusi, kad pati savo rankomis sukurčiau nuostabią ateitį. Ne, pagalbos rankos man nereikia! Išdidumas neleidžia jos priimti. Sveikas protas taip pat. Už suteiktą pagalbą žmonės visada ko nors reikalauja. Verčiau, žmogumi, kuris tiesia pagalbos ranką būsiu aš nei jausiuosi skolinga.

       Skolos apriboja laisvę. Jos verčia jaustis priklausomais nuo kitų. Neaišku, ko ir kada pareikalaus „pagalbininkai“. Elementaraus „ačiū“? Pasaulis per daug sumaterialėjęs, kad to pakaktų! Lygiaverčiai mainai taip pat nebeegzistuoja. Už paslaugą ar neprašytai suteiktą „pagalbą“ bus reikalaujamas dešimteriopai didesnis atlygis.

       Baisu priklausyti nuo kito žmogaus.. Baisu, kad priklausomybė gali paversti tave daiktu. O tada liktų tik egzistavimas surištomis rankomis ir kojomis bei užkimšta burna. Nė nebandykit!.. Tikrai nepasiduosiu! Už užsispyrimą, tvirtą nuomonę ir jos reiškimą deginkit ant laužo! Visai kaip kadaise degindavo raganas.. Deginkit, nes savo požiūrio ir savęs neišsižadėsiu! Net sudegusi to nedarysiu!..

Močiutės siūlų kamuolys

       Žmonija – tai didžiulis močiutės siūlų kamuolys, suvytas iš begalės sutraukytų siūlų. Kiekvieną sutrūkusio siūlo galą laiko skirtingas žmogus. Juos jungiantis siūlas – žmonių likimas. Iš anksto numatyta, kas kam skirtas. Pasitaiko, kad tenka sutikti labai daug skirtingų, netinkamų žmonių, kol pagaliau išsipainioji iš tos raizgalynės.

       Išsipainioti visada įmanoma. Svarbiausia, per stipriai netampyti susimaišiusių virvučių, kad jos nenutrūktų. Nutrūkus virvutei žmogus lieka su netinkamu žmogumi. Jo nekantrumas ir nereikšminga agresija priveda prie to, kad likimo žadėto žmogaus taip ir nebesutinka.

       Žinoma, nereikia tikėtis, kad kitą siūlo galą laiko idealus žmogus, be jokių trūkumų. Tokių nebūna! Kitame siūlo gale yra toks žmogus, kuris jus erzins labiau už kitus, kuris sugebės supydyti daug stipriau nei kiti, kurio norėsis nekęsti, tačiau tuo pačiu metu tai bus pats mieliausias, švelniausias ir linksmiausias žmogus. Visa tai, kas jus labiausiai erzins bus tai, ką jūs labiausiai mylėsite.

       Širdimi pajusite ar tai jau jūsų siūlo galas, ar dar tik mazgas trukdantis pasiekti galą, o gal tai jau sutraukyta virvė.. Ką rasim ir kur sustosim priklauso tik nuo mūsų.. Žmonės viską jaučia itin stipriai. Visi iki vieno pasižymi intuicija, tik ne visi sugeba ją išgirsti.. 

Pasitikėjimas

       Tarsi tai būtų žvirbliui numestas kąsnis. Tą akimirką paukštelis pasisotino ir nuskrido laimingas. Tačiau apetitas auga bevalgant. Sekantį kartą jam nebepakanka mažo trupinio duonos. Jis nori jau keleto jų. Bet ką žvirblis daro, kad gautų jos? Iš pradžių tiesiog strykčioja aplink maitintoją. Po to, matydamas, kad vien striksėjimo nepakanka, paukščiukas ima ir čirškėti. Ilgai tai neveikia. Kuo alkanesnis paukštelis tampa, tuo daugiau naujų triukų jis turi išmokti. Jis darosi vis drąsesniu.

       Palengva žvirblis prie maitintojo taip stipriai pripranta, kad vos išalkęs jis atskrenda ir tupia tiesiai į saują, kurioje duonos trupinių visada būna į valias. Pavalgo ir nuskrenda. Iš šalie atrodo, kad taip žvirblis tampa prijaukintu paukščiu, tačiau tai nėra prijaukinimas. Žvirblis darosi drąsiu, nes jis pasitiki savo maitintoju. Jis žino, kad maitintojas nesiruošia jam kenkti. Tai vadinama pasitikėjimu. Maitintojas taip pat pasitiki žvirbliuku. Jis nebijo menko žnybtelėjimo snapeliu, kai paukščiukas griebia duonos trupinėlį. Maitintojas nė nekrūpteli, o tai paukščiuką verčia tik dar labiau pasitikėti juo.

       Nėra tokio dalyko, kaip prijaukinimas. Neįmanoma prijaukinti nė vieno gyvo padaro. Įmanoma tik užsitarnauti pasitikėjimą. O su juo ateina ir drąsa. Išnyksta baimė ir šiurpas. Žvirblis nebijos maitintojo tol, kol jis nesuspaus paukščiuko savo delnuose. Kai tai įvyks, žvirblis ras kitą maitintoją, kuris taip nesuklys. 

Viskas turi reikšmę!

       Tai buvo pasakyta visai ne šiaip sau. Su priežastimi. Žodžiai niekada nebūna tušti. Ypač, tie, kurie pasakomi neapgalvotai. Išsprūsta iš burnos taip greit ir nejučiomis, lyg patys veržtųsi lauk. Vadinasi, taip reikia. Jie negali būti sustabdyti. O kartais, sakoma, kad žodžiai buvo neapgalvoti ir tai, kas pasakyta, pasakyta netyčia. Tačiau žmogus prieš tai gali būti juos gerai apgalvojęs.

       Įžeidžiantys, paglostantys savimeilę, šiurkštūs, meilūs, apgalvoti, spontaniški.. Įvairūs! Visi žodžiai turi reikšmę. Nė vienas nėra tuščias, be jokios esmės. Paprasčiausias „ak“ gali turėti begalę spalvų. Prie jo reikia pridėti tik emocinį atspalvį ir viskas darosi aišku! Šiuo jaustuku gali būti išreikštas ne tik nusivylimas, bet ir nuostaba, švelnumas, skausmas, o neretai ir džiaugsmas!..

       Klausyti tai, ką sako kitas svarbu. Tačiau suteikiant reikšmę kiekvienam kito ištartam žodžiui, žmogus rizikuoja besąlygiškai prarasti save. Taip, žodžiai svarbūs ir reikšmingi. Ir visada yra „bet“, kuris išreiškia kliuvinius. Šiuo atveju, visiem žodžiam būtina vykdyti natūralią atranką. Daugiau reikšmės suteikti ne patiems žodžiams, bet emociniam atspalviui. Viskas ne taip jau sudėtinga!

       Emocijos visos turi būti priimtos ir suprastos, tačiau tikrai ne visos turi keliauti tiesiai į asmenybės šerdį. Ten nevalia įsileisti bet ką ir bet kada. Žodžiais išreiškiamos emocijos gali ne tik paveikti žmogų, bet ir atverti neužgyjančių žaizdų. Savisauga būtina! Nuolatos. Nevalia prarasti budrumo nė akimirksniui!..

      Tyla turi savo reikšmę taip pat! Ji, kaip ir viskas motulėje žemėje, yra dviprasmiška. Visi žino jos reikšmes! Įdomiausia tyla yra tada, kai ji tik fizinė. Žmogaus mintyse siaučia apokalipsė! Chaosas nepaliaujamai griauna ir žlugdo anksčiau sukurtas struktūras! Norisi pasakyti tiek daug, o pasakyti neišeina nieko. Atrodo, viskas netinkama, viskas bus suprantama ne taip, kaip žmogus nori pasakyti iš tiesų. Apie tokią tylą byloja visas veidas ir kūnas. Jie dirba sutartinai. Akys, lūpos, nosis, skruostai, kakta, kaklas, rankos, krūtinė, kojos – demonstruoja nerimą, baimę. Pasakyti galima tiek daug, bet nepasakoma niekas. Lygiai taip pat, pasakyti norisi viską, kas galvoje, bet niekaip nepavyksta to suregzti į sakinius. Deja.

       Ir štai, pasirodo didysis tėvas humoras! Jo pagalba rimti dalykai paverčiami švelniais, priverčiančiais nusišypsoti pykčio ar liūdesio perkreiptą veidą. Taip, jis ramina. Geriausias anestetikas. Žmogus juokaudamas, drąsiai kalba tokiomis temomis, kokių nieku gyvu nepaliestų rimtu veidu. Tada jis sugeba suvaldyti minčių chaosą ir pagaliau išreiškia jas garsiai – transformuoja į žodžius. Gaila, kad tam prireikia tėvo. Žmogaus mintys tik nesubrendęs vaikas, kuriam nepavyksta prisišaukti mamos drąsos. Jam reikia tėvo humoro, šalia kurio nuolat vaikšto ir mama drąsa. Šis tandemas tobulas. Dažniausiai vaikas jam paklūsta, bet pasitaiko, kai jis būna nesuvaldomu, užsispyrusiu isteriku. Ir kas tada? Fizinė tyla įsitvyro per ilgai. 

..painiava

       Kur yra ta riba tarp to, kas tikra ir to, kas įsivaizduojama?.. Linija net neįžiūrima. Ji tokia blanki, kad net, žiūrėdamas iš arti, jos nematai. O kaip galima matyti tai, ko nenori matyti?! Retorinis atsakymas nereikalingas!

       Apsimesti, kad nori žinoti ir nori matyti nereikia. Kam tai realiame gyvenime? Nori sentimentalumo ir dramos? Įsijunk romantinį filmą. Jis visada su gražia ir perdėtai idealizuota pabaiga. O kam apsimesti, kad ir čia taip būna? Nebūna. Visur yra karčių pipirų, kurie kasdienybę padaro aštria. Tokia aštria, kad net kvapą užgniaužia.

       Kartais gyvenimas būna paskanintas aštriaisiais čili pipirais, o kartais vos vos jaučiamais švelniaisiais Lombardijos pipirais.. Kada nors randamas balansas tarp to aštrumo? Vargu. Žmonės nemoka balansuoti. Visi yra arba minimalistai, arba maksimalistai. Unikalūs? Aha! Būtent.. Unikalumas skiriasi tik jų skoniu. Kokio gyvenimo nori: aštresnio ar prėskesnio?.. Reikia tik atsakyti sau!

      Adrenalino kiekis priklauso ne nuo aplinkybių, o nuo žmonių pasirinkimų. Mėgsti iššūkius? Garantuotai nesirinksi lengviausio kelio. Ir visai nesvarbu, kokia tai sritis: darbas, draugai, šeima ar kita. Esi ramaus būdo, nė kiek nepasižymi spontaniškumu? Rinksiesi tiesiausią kelią, kuriame mažiausiai pavojų ir nuotykių.

      Žmones klasifikuoti labai lengva. Pagal bet ką: rasę, lytį, nuotaiką, plaukuotumą, dantų skaičių ar įsivaizduojamų draugų skaičių! Bet kokia iš to nauda? Klasifikuodamas žmones, atsisakai galimybės pamatyti jo visumą. Atsisakai išsiaiškinti, koks tai žmogus – ką jis mėgsta, ko nekenčia, ko siekia, kodėl jis toks, kokį tu matai. Ar tikrai verta klasifikuoti?

       Smalsumas, veržlumas ir noras rizikuoti! Šiomis savybėmis pasižymi degtukai! Ir jie neatsisako pasinerti į pašnekovo pateikiamus labirintus. Jie ieško ir aiškinasi, su kuo iš tiesų bendrauja. O tai vienas sudėtingiausių dalykų. Pasiklysti džiunglėse itin lengva, bet pasiklysti kitame žmoguje lengviausia. Bendravimas yra vienas sudėtingiausių fenomenų. Nė vienas žmogus be jo gyventi negali. Su kuo ir kaip bendraujama – tai individualus pasirinkimas.

       Pokalbių voratinklis gali taip stipriai įpainioti, kad paskui darosi sunku gyventi be jo. Žmogus modifikuojasi į vorą. Savo voratinkliu it muses gaudo kiekvieną žodį. Po to juo maitinasi. Maitinasi informacija apie pašnekovą ar gaunamu pasitenkinimu vis geriau pažįstant žmogų? Pasirinkimas priklauso nuo begalės dalykų! Ir visi tie dalykai sueina į vieną objektą – į patį tave!

Šešėlis netuščias!

       Iš ko susideda šešėlis? Paprastas žmogaus šešėlis? Tai atspindys, kurio padėtis priklauso nuo apšvietimo kampo. Taip?.. Bet geriau pagalvojus, tai nėra tik žmogaus silueto atspindys. Jame slepiasi emocijos. Įvairiausios. Tiek pozityvios, tiek negatyvios. Pyktis ir laimė čia pat. Jie vaikšto žmonių šešėliais. Visada prisišlieję prie žmonių, turinčių iliuzijų ir žydinčių viltimi.

       Nėra nei vieno, kuris neišgyventų jokių emocijų. Tiesiog yra tokių, kurie jas slepia ir niekada niekam nedemonstruoja. Sako, žmogus visada linksmas, laimingas ir stiprus, nes jo gyvenime niekada nėra jokių sunkumų. Bet argi tai tiesa?! Sunkumų patiria visi. Vieni juos demonstruoja taip tikėdamiesi sulaukti paguodos ir palaikymo, kiti juos išgyvena vieni. Jie nesijaučia tokie saugūs, kad atlapa širdimi pasakotų visam pasauliui apie savo problemas. Nesiafišuoja, net tada, kai atrodo, jog pasaulis griuvo, krauju ir ašarom plūsta visas vidus! O kam? Kad parodyti, jog ir jis palūžta? Ne. Nereikia suteikti džiaugsmo piktavaliams mėgautis jų skausmu. Dėl šios priežasties jų šešėliai didžiausi ir ryškiausi. Ten gyvena visas sielvartas, skausmas, pyktis, kartais net panieka. Iš šešėlio prieglobsčio jie išleidžia tik gražiausius jausmus. Tegu sau mano visi, kad jų gyvenimas yra paprastas ir lengvas, kaip niekieno kito.

       Gražūs jausmai yra nuolat puoselėjami su milžinišku šarvu! Pavyduoliai juos bando sumenkinti ir murkdyti purve. Tačiau nepatiklieji žmonės moka saugoti tai, kas jų. Sarkazmas – visagalis!.. Atsargiai atsirinkus žmones, kuriems galima demonstruoti nuoširdumą, kartais atsisakoma sarkazmo. Bet tik kartais. Žmonės ne tiek sutvėrimais, kuriais galima visapusiškai pasitikėti! Nieku gyvu! Pasitikėti galima tik pačiam savimi. Tik pats žmogus, gali stengtis savęs neįskaudinti.. O kiti.. Yra be galo daug nepakartojamai gerų aktorių. Jie dedasi esą nuoširdūs, bet iš tiesų slepia nesuskaičiuojamą galybę priešiškumo.

       Intuicija yra tas vienetas, kuris padeda išsirinkti žmones, vertus pasitikėjimo. Tuos, kuriems kartais galima nebijoti demonstruoti tikrumo ir kuriems kartais galima parodyti jausmus, kuriuos slepia šešėlyje. Intuicija niekada neapgauna, jei jos klausoma tinkamai!.. 

Šakelė

       Mažytė šakelė trakštelėjo! Lūžo pusiau. Atsitiktinai. Vien dėl to, kad neapdairi žmogaus koja žengė žingsnį būtent ten, kur gulėjo ji. Mažytė. Visiškai bejėgė! Niekas jos nebūtų pastebėję, jei ne rakštis įsmigusi jam į koją. Kerštas?! Taip. Už negyvą gyvybę! Žmogus greit ištrauktų rakštį. Vienu rankos judesiu. Žinoma, jei ji nebūtų įsmigusi taip giliai. Dabar su kiekvienu judesiu žmogus jaučia šakelę. Tiksliau jos liekaną!.. O ji mėgaujas jo skausmu. Nors ne.. Rakštis tik šakelės liekana. O šakelė – negyva. Ji jau tada buvo mirus. Medžio gabalas negali būti gyvas, jis negali jausti! Anksčiau ar vėliau rakštis bus ištrauka. Sėkmingai!

       Suteikiama pagalba. Žmogus nebejaučia skausmo pėdoje. O toje vietoje lieka randas. Be skausmo, tik mažytė žymė. Veržli, energinga, ir gyva tiek, kiek gyvens jis. Ji bus gyva ilgiau už jį. Tol, kol suirs jo kūnas. Ir tai galima vadinti kerštu? Ne. Tai troškimas kuo ilgiau išlikti. Kuo ilgiau išgyventi. Tikslas pasiektas. Iš šakelės ji virto menkute rakštimi.. Iš menkutės rakšties ji virto ilgaamžiu randu. Nuolatinė modifikacija ir nesibaigianti gyvybė. Su žmogum ji nemirs. Ji ras galimybę, kaip išlikti gyvai ilgiau.. Kur kas ilgiau!.. Jos viltis ir noras gali viską!.. Kai kuriems ji atrodo bejėgė ir menkutė, bet iš tiesų ji stipresnė ir tvirtesnė už bet kokį žmogų!