Rungtynės: GYVENIMAS vs AŠ

       Baimė, panika, nepaaiškinamas nerimas, apgailėtinas pyktis ir absurdiškas pavydas išgaravo! Jis buvo atsiradęs taip staiga, kad net suvokti, kaip tai įvyko ir kodėl taip nutiko, buvo neįmanoma. Dingo taip pat staiga. Ilgam? Neaišku.. Viliuosi, kad baisūs ir iš vidaus žlugdantys jausmai daugiau niekada nebegrįš.

       Dabar lengva, gera, ramu. Tai palaima ir harmonija. Norisi, kad viskas liktų būtent taip, kaip yra šiuo metu. Išsvajota harmonija pasiekta vos per keletą minučių. Niekaip su savimi nedirbant. Tiesiog pabėgus. Gera. Pabėgimas retai kada būna gera išeitis, bet mano atveju, jis tiko. Jis padėjo. Kartais reikia atokvėpio tarp problemų sprendimo. Tai tarsi minutės pertraukėlė per krepšinio varžybas. Reikia atgauti jėgas, kad vėl galėčiau žaisti rezultatyviai, be reikšmingų klaidų. Liko tik kelios sekundės iki to, kai vėl turėsiu išbėgti į aikštelę ir vėl bandyti pelnyti taškus bei ginti savo aikštelės pusę. Jaučiu jaudulį. Bet tai nėra stebinantis faktas. Aš, gi, krepšininkas, žaidžiantis prieš gyvenimą. Aš su savo komanda prieš jį su savąja.

       Jaudinuosi. Varžybų metu nenoriu suklupti pačiu svarbiausiu momentu. Nenoriu pražiopsoti lemiamos akimirkos metimui. Privalau pelnyti kuo daugiau taškų!

       Minutės pertraukėlė baigsis. Tuoj.. Visi, iki minutės pertraukėlės, buvę jausmai išgaravo. Grįšiu su nauju ryžtu (kur kas didesniu nei varžybų pradžioje), užsidegimu, drąsa, užsispyrimu. Dabar kur kas labiau noriu laimėti. Pasitikiu savo jėgomis. Abejonėms, paprasčiausiai, nebelieka laiko. Varžybos jau beveik įpusėjo. O aš stengsiuosi iki pat galo.

       Esu komandos gynėjas ir puolėjas; esu centras; esu komandos kapitonas ir visi žaidėjai; aš taip pat esu ir treneris! Viskas priklauso tik nuo manęs.. Turiu įveikti.. Užbaigti varžybas be didesnių traumų. Privalau.

Dangus pakeis

       O aš imu ir pabėgu. Trumpam. Dingstu tarp debesų. Tikiuosi ten rasti sielos ramybę, pažinti save. Tikiuosi neišsigąsti to, ką talpinu savyje. Atrodo, lyg ten būtų džiunglės. O gal aš klystu. Visai įmanoma, kad manyje viskas taip paprasta, kad net eiliniai pusryčiai yra sudėtingesni..

       Dingstu, nes jaučiu, kad reikia ramybės, susitaikymo su savimi. Tai, kas mane erzina, ruošiuosi palikti aukštai. Paliksiu tai, kas negražu, kas trukdo gyventi. Nedarysiu dangui žalos! Tiesiog, tikiuosi, kad jei negražius ir atstumiančius dalykus paliksiu dangui, jie taps gerais. Kitaip neįmanoma. Dangus glaudžia saulę, mėnulį, žvaigždes ir debesis! Jie nuostabūs! Dėl to esu tikra, kad mano negražios savybės transformuosis. O kai jos pasikeis, kiti, kurie stokos drąsos, ryžto ar ko nors kito, leisis į paieškas danguje ir jas ras. O radę pasiims sau!

       Aš nepametu ir neišmetu nereikalingo daikto. Aš tiesiog juo dalinuosi. Dabar jis niekam nereikalingas, visai kaip sudužęs puodukas. Tačiau nereikia jo išmesti. Jis gali tapti pačia gražiausia puošmena. Sudužęs puodelis gali virsti pačiu gražiausiu vazonėliu mažytei gėlei.

       Nemielos savybės keisis.. Iš visiškai nesimpatiško kokono, jos virs gražiausiu ir itin spalvingu drugiu! Kažkam jos taps pačiomis vertingiausiomis. Kažkam jos ne tik praskaidrins dieną, bet ir visą gyvenimą pavers į gražiausios svajonės išsipildymą.

       Žinau, ne tik tikiu, bet ir ŽINAU, kad dangus gali daug. Jis padaro daug, kai tinkamai duodi ir tinkamai imi.. Kai daliniesi. Šiandien aš duodu ir grąžos laukiu tikrai ne sau. Dovanoju dangui tai, ką jis pavers grožiu ir gėriu. O tada padovanos tam, kuriam to labiausiai reikia.

       Žmogus taps laimingu! Ką gali žinoti, gal būtent mano žmogus taps laimingu!! Dovanoju, nežinodama, kam skirta mano dovana (žinoma, jau patobulinta!). Ir dėl to, jau dabar, jaučiu dvigubą laimę! Nebeturiu balasto ir kažkam suteiksiu tai, kas kažkam gali reikšti laimę!..

Ne tik pokštas

       Danguje plevenantys debesys. Jie įgauna pačias įvairiausias formas. Gražuolis kaimynų šuo, o šalia jo plaukia zuikis su gigantiškomis ausytėmis. Formas, itin ryškiai, galima matyti giedrą vasaros dieną, kai danguje plevena pavieniai debesys.
       Naktis. Neapsakomai giedra! Ryškiai šviečia pilnatis. Ji keliauja namo. Spaudžia šaltukas. prisimena, kaip būdama dar vaikas, ji žiūrėdavo į dangų. Nejučiomis akys nukrypsta būtent ten. Pirmiausia, ji pamato ryškų mėnulį. beveik įmanoma matyti jo kraterius. Tada, visai netyčia, pažvelgia į įdomų debesį. Aplink pilnąjį mėnulį, susidariusi tuščia ertmė. ji neužpildyta debesimis. Forma, merginą priverčia aiktelėti iš pasigėrėjimo! Tai širdis. Ji šypsosi! Nuleidžia akis į žemes. Toliau šypsosi. Prieš ją eina piktas senas dėdulė, kuris neatsispiria pagundai pabambėti ant jaunos, momentinės laimės apimtos, besišypsančios merginos. Tai jai sukelia dar didesnį juoką. Gera..
       Ji pažvelgia į dangų dar kartelį. Šį kartą mėnulio nebesupa širdies formos ertmė. ji pamato dar vieną širdutę, visai netoli mėnulio. Bet šį sykį, ji jau ne tuščia ertmė, ji sudaryta iš debesų. Lyg pats dangus jai sakytų, kaip stipriai ją myli.
       Anksčiau ji visame kame bandydavo įžvelgti ženklus. Nesvarbu, kur pamatydavo širdutę, mergina tuoj sugalvodavo jai kokią nors reikšmę. Dabar - kitaip. Taip, ji myli dangų ir gal jis myli ją, tačiau širdis danguje dabar yra tiesiog gražus, tikrai žavingas dangaus pokštas! Miela. Gera. Kelia nuotaiką. Tai viskas, ką ji reiškia. Danguje iš debesų sukurtas drakonas gali reikšti tiek pat, kiek ir toji širdis.
       Šį kartą ji nepataikė. Širdis danguje nebuvo vien gamtos išdaiga. Tai buvo ženklas..

Planas "Siurbėlė"

       Skaudinu žmones. Noriu padaryti, kaip geriau, o imu ir sumaunu viską. Esu lyg destrukcijos įrankis. Noriu, kad visiems ir visada būtų gerai. Jei matau, kad žmogus liūdi, kenčia ar yra piktas, tuoj imu galvoti, kad visa tai per mane. Susireikšminu? Nemanau. Dažniausiai aš ir būnu kalta. Leidžiu žmonėms puoselėti tuščias viltis. Net kai žmogus man nieko nereiškia, galvoju, kad netinkamas žodis ar gestas gali suteikti jam skausmą. 

       Neapsvarstau tokios galimybės, kaip momentinis skausmas. Jis trumpas - lyg šviesos blykstė. Pokšt ir viskas! Suskaudo lyg adatos dūris! Vengdama adatos dūrio sukeliu nuolatinį pjaustymą, labiausiai atšipusius dantis turinčiu, peiliu!!!!!!!.. Kad labiau skaudėtų, kad iš skausmo pūliuotų!

       Vengiu?! Skaudinu! Štai kaip imu ir padarau!.. Nenoriu skaudinti, o imu ir žeidžiu. 

       Esu siurbėlė, kuri įsiskverbia į žmonių sielas. Turėčiau būti vaistu, o dažniausiai tampu nuodu! Mintu pačios įsivaizduojama laime! Kuriu iliuzijas, kurių, gal, net nėra. Ir augu.. Bujoju žmonių viduje. Tampu pakankamai didele. Žmonės taip pat ima tikėti tuo, kad aš teikiu jiems laimę. Jėjy! Man pavyko. Toliau tęsiu pradėtą darbą. Imu žlugdyti iliuzijas. Griauti svajones.. Noriu pabėgti iš žmonių sielų. Apsimetu, kad nenoriu skaudinti, bet imu ir įskaudinu. Tyčia. Smogiu.. Išplėšiu gražiausius jausmus ir sprunku. Tegu sau kenčia. 

       Sėkmingai sugriauta svajonė. Toliau apdovanojimas sau - sielvartas, graužatis, ašaros. Ne fizinės ašaros. Emocinės. Jos man. Niekam jų nerodau ir su niekuo nesidalinu. tada seka pabėgimas, kur galiu būti viena ir toliau sėkmingai būti pati savo siurbėle. Leidžiu sau svajoti; pati sugriaunu savo gražiausias emocijas, leidžiu vešėti širdgėlai. 

       Planas "siurbėlė" sėkmingai tęsiamas. Dažniausiai ir daugiausiai SAU. 

Išprotėjusi dėl rizikos

      Ji elgiasi taip, tarsi rytojus neegzistuotų. Visi nori būti tokie, kaip ji. Atrodo, kad ji vadovaujasi taip dažnai visų kartojama taisykle: "Gyvenk taip, lyg šiandiena būtų paskutinė tavo gyvenimo diena". Ji taip gyvena. Elgiasi absoliučiai nutrūktgalviškai. Į bet kokią veiklą pasineria visa galva. Atrodo, kad jai neegzistuoja niekas daugiau, kaip tik ta akimirka, kurioje ji yra dabar. Jai neegzistuoja nei rytdiena, nei šiandiena, nei vakar diena. Tik ši akimirka.
       Ji kaip vaiduoklis. Jos visur ir visada pilna ir tuo pačiu metu, jos nėra niekur. Jos lyg ir per daug, bet kartu trūksta.. Žmonės dažnai svarsto, iš kur mergina turi tokią begalę idėjų, energijos ir noro veikti. Mergina nuolat sako, ką galvoja ir visada nutyli savo mintis. Ji visada šypsosi ir visada būna susiraukusi. Ji visada linksma ir visada pikta. Ji sušalusi ugnies liepsna.
       Žmonėms labai knieti sužinoti, kas ji iš tiesų. Mergina pati to norėtų. Jai, kaip ir kitiems, smalsu, kas slepiasi po tokia gausybe kaukių. Ji apie save žino nedaug. Tik tiek, kad rizika ir adrenalinas jai padeda nesustoti. Tik dėl to jaudulio, keisto jausmo, kuris užplūsta, kai ji imasi bet kokio darbo, ji gyvena. Jai patinka jausti virpuliuką nuolat lakstantį kūnu. Jai patinka jausti baimės baubus pilve.
       Ji neklausia savęs, kas ji tokia. Neverta. Tai per daug sudėtinga. O gal per daug skaudu.. Būtų baisu sužinoti, kad esi tas, kuo būti niekada nenorėjai. Į šį klausimą ji atsakys. Ir atsakys tik tada, kai niekas kitas jau nesugebės jai sukelti nežmoniškai didelio adrenalino! Tai kraštutinis variantas. Pagalbos šauksmas, kuriuo ji naudosis ir rėks tik tada, kai nebeturės kitos išeities. Kol kas pasaulis jai siūlo vien išeitis. Gausybę. Begalę keistų kelių, kuriais ji eina. Mėgaujasi, nesuvokdama kuo. Džiaugiasi bijodama paties džiaugsmo.
       Ji tikra, ir jie tai žino. Ji jaučia stipriau nei kiti. Ji jaučia tą akimirką, kuria kvėpuoja. Palaima ir bausmė. Jai bloga ir gera. Jai viskas rūpi ir ant visko nusispjauti. Emocijų lavina, poelgių uraganas, jausmų cunamis. Ji.
       Ji viskas ir niekas!

Ne jai manęs, o man jos

       Kelyje atsiranda bepročiai.. Jie būna šalia.. Su jais linksma.. Bet, šast, vieną dieną jie dingsta kažkur.. Neaišku kur.. O ko daugiau galima tikėtis iš bepročių?! Jie niekada nebūna pastovūs. Pastovumas juos sužlugdytų. Sutryptų! 1.. 2.. ir nebėra.. Kaip mat išgaruotų visas žavesys.
       O kartais ir aš pagalvoju. Gal tai aš vienas tų bepročių.. Atsirandu šalia įdomių vietų, objektų. Leidžiu laiką su jais. O tada užsimanau dingti. Dingstu, nes nenoriu, kad taptų nuobodu. Nenoriu tapti ir pats nuobodžiu. Bijau stagnacijos..
       Raudonąja versme žavisi visai ne tai, ko laukia ji!.. Per daug ramumos.. Per daug gėrio.. Per daug švelnumo.. Tiesiog ne tai.. Jai reikia kur kas stipresnės dvasios objektų. Ji trokšta nuotykių. Tokių, kurių nesulaukia iš medžių ar dangaus. Jai reikia būtent tų bepročių, kurie greit pabėga. Stebuklingai dingsta.
       Raudonoji versmė gyvena giliame sąstingyje. Ji mato vis tą patį. Tą pačią gamtą, tuos pačius žmones. Ji girdi vis tą patį.. Graudu matyti tokią situaciją. Ji norėtų, ką nors pakeisti, bet tai ne jos valioje. Kai tuo tarpu aš galiu daryti kažką. Žinoma, pasekmės niekada nebūna aiškios nuo pat pradžių.. Tačiau aš turiu galimybę..
       Turiu galimybę ir visada renkuosi lengviausią kelią. Visada bėgu. Nuo visko. Pabėgčiau ir pats nuo savęs. Pabėgčiau?! Jau bėgu.
       Ne aš reikalingas raudonajai versmei, bet ji reikalingas man. Aš jai galiu dovanoti tik absurdišką chaosą, o ji man gali padovanoti pačią tikriausią ramybę, harmoniją. Taip! Harmoniją!.. Mielai padovanočiau, paaukočiau ar net atiduočiau savo beprotybę ir visą savo keistumą už sielos harmoniją! Ne. Per daug drastiška. Neatiduočiau savęs. Pasidalinti galėčiau. Bet atiduoti - ne. Aš kvailys, kuris dažnai, net labai dažnai elgiasi nepagalvodamas apie pasekmes. Niekada nepamąstau ar man bus naudos iš to, ką darau. Nepamąstau ir apie žalą. Kvailas beprotis.
       Aš ištroškęs raudonosios versmės. Tačiau esu per daug išdidus ir principingas, kad tai pripažinčiau.
       Aš - chaosas, o ji - harmonija. Aš - beprotybė, o ji - ramuma. Aš - bailys, o ji - drąsuolė!
       Verčiau jau mirsiu iš troškulio, nei pripažinsiu, kaip man reikia to, ką gali duoti kiti..

Silpnas stipruolis

       O aš tik mažas voriukas, kuris bijo pats savęs. Jis labai drąsus ir jaučiasi laimingas. Laimingas, kol pamato savo atspindį vandenyje. Tada krūpteli ir išsigandęs ima bėgti atbulas. Šiek tiek nurimsta, kai jo atvaizdas vandenyje išnyksta. Jis nebemato savęs ir vėl jaučiasi laimingu. 

       Mažytis voriukas nuolat gąsdina didelius žmonės. Jie pamatę vabalėlį ima rėkti iš siaubo. Taip. Būtent šitą emociją jis ir mato didelių, juos taip žavinčių žmonių veiduose. Siaubas verčia jį patį bijoti savęs. Jo laimė pamažu išgaruoja. Jos vietoje įsigali siaubas, panieka, gailestis. 

       Voriukas svajoja apie tai, kaip jis galėtų džiaugtis saule ramiai pindamas savo voratinklį ir klausydamasis malonių žmonių pokalbių. Jis taip pat nupintų keletą žodžių, jei tik žmonės nerėktų vos pamatę jį. Jis žino tiek daug.. Jis matė tiek daug.. O visu tuo pasidalinti neturi galimybės. Jo bijo žmonės, o pats voriukas bijo kitų vorų. Ir jam jie baisūs. Jis pateisina tuos, kurie bėgasi nuo jo. Jei tik jis galėtų tapti kuo nors kitu, jis mielai atsisakytų stebuklingų savo voro siūlų. Jis bet kam atiduotų galimybę matyti pasaulį kitaip. Jis - tai ne jis.

       Jei tik mažas voriukas žinotų, kaip virsti gražia lakštingala, kuria žmonės taip žavisi ir jos klausosi be baimės, net pasigėrėdami. Ak, o jei jis galėtų tapti žmogumi! Jis nuolat svajoja, kas būtų, jei jis nebūtų įkalintas tokiame bauginančiame ir labai labai atgrasiame pavidale.

       Voriukas žino, kad jis viduje labai geras, mielas, nuoširdus, linksmas ir tikrai labai žavingas. Jis žavingesnis net už mažytį žmonių vaikutį, kuriuo visi taip žavisi. Jis žino, kad yra nusipelnęs ne riksmo ir siaubo žmonių veide, bet šiltos šypsenos ir meilaus žodžio. 

       Jis silpnas stipruolis. Jo išorė stipri išgąsdinti net patį drąsiausią žmogų, bet silpna, priversti nusišypsoti ir pasigėrėti. Jo vidus stiprus priversti nusiraminti, pajausti meilę ir šilumą širdyje, bet silpna priversti išsigąsti ir įskaudinti.. 

       Aš tik mažas voriukas.. 

PAGALBA

       Ji įsimylėdavo dažnai. Kaskart įsimylėjusi švytėdavo. Visi pastebėdavo, kokia ji laiminga. Taip. Ji iš tiesų būdavo laiminga. Nei laimė, nei švytėjimas ilgai nesitęsdavo..
       Mergina pamildavo pačius keisčiausius vyrus. Kai kurie būdavo beviltiški idiotai, kai kurie perdėti drąsuoliai, kai kurie neapsakomai paprasti, o dar kiti tiesiog viską matantys kitaip!
       Švytėjimas išnykdavo, kai mergina suvokdavo, kad tik ji nuolat įsimyli, o jos - ne. Mergina atsako sulaukė tik kartą. Ir tą patį kartą viską sumovė. Jos pavydas ir arogancija sugriovė švytėjimą, kuris galėjo tęstis visą likusį gyvenimą.
       Eilinį kartą ji įsimylėjusi. Pabaiga jau dabar aiški, nors jos dar nėra. Mergina kol kas dar švyti, bet pati žino, kad tai netruks ilgai.. Ji jaučiasi priklausoma nuo meilės! Ji jaučia malonumą ne tik švytėjimo metu.. Tai bausmė! Taip ji baudžia save po švytėjimo sekančiu liūdesiu, kartais net sielvartu. Jos siela slapčia mėgaujasi tuo!..
       Ji baudžia save! Už gimimą? Už tai, kad neišlaiko ilgesnių santykių? Ar už tai, kad išvis nesugeba užmegzti jų? Ne. Tai bausmė už nemeilę SAU! Jai gerą ką nors įsimylėti, o po to kentėti. Taip ji bent jau suvokia, iš kur tas skausmas, kurį ji jaučia dažnai.. net labai dažnai! tai ne bausmė! Tai pagalba. Mergina savo skausmą aiškina nelaimingais įsimylėjimais. Ji niekada niekam neprisipažino, kad nemyli savęs. To ji nepripažįsta net pati sau.
       Kai ji nebūna įsimylėjusi, liūdesį savo akyse, aiškina vienatve. Kartais teigia, kad jai vis dar skaudu, dėl mylėtų vyrų abejingumo.
       Melas sau! Saviapgaulė! Sakytum graži, savimi pasitikinti, drąsi, linksma, net žavinga!.. Tačiau ji pats bjauriausias žmogus, kokį man kada nors yra tekę pažinti. O ji galėtų būti viena iš nuostabiausių, gal net ir pati nuostabiausia! Reikia tik meilės sau!.. Jai reikia tiek nedaug, o kartu ir tiek daug..

Kvailys ar malonumas?

       Suklysti labai lengva. Pakartoti klaidą - tik dar lengviau! Klaidos pakartojimui rasti pateisinimų - bene pats lengviausias darbas.
       Suklysti kartą yra ne tik lengva, bet ir naudinga. Tai pati geriausia pamoka, kuri leidžia pažinti save. Protingi žmonės vertina gyvenimo pamokas klaidų pavidalu. Jų nebekartoja. Taip pat klaidos naudingos, ir tuo, kad jos užgrūdina žmogų. Jis tampa tik stipresnis!..
       Klaidos pakartojimas gali būti vertinamas dvejopai. Arba tai teikia DIDŽIULĮ malonumą, arba tai tiesiog žmogaus kvailumas. Klaidos pakartojimas jau nebe klaida. tai žmogaus pasirinkimas, kuriuo keliu jam eiti. Tik jis gali nuspręsti, kas jam naudingiausia ir kas padeda tobulėti.
       Pasiteisinimai.. Dažniausiai prieš save. Labai lengva tiek sau, tiek kitiems pasakyti: "kitaip būti ir negalėjo", "nė kiek nesigailiu". O iš tiesų.. Taip, gal žmogus iš pradžių ir nesigaili. Bent jau keletą dienų. Tačiau visada ateina tas momentas, kai žmogus pats sau pasako, jog vis dėl to gailisi. Gailisi, kad pasielgė taip, kaip žadėjo nesielgti. Ir vis dėl to tą patį veiksmą kartoja.. Klaidos?!.. Pasiteisinimai?!.. Valios nebuvimas!!! Nesugebėjimas siekti to, kas galėtų būti, jei žmogus nekartotų klaidų.. Baimė tai turėti..
       Klysti - lengva. Pasiteisinti - lengva. Įtikinti save nebekartoti senų klaidų, rasti svarių argumentų - tai sunkiausia.