Laiko gniaužtuose

       Ji tikisi, kad vieną dieną ji pabus ir supras, kad nebereikia jai jo. Kad nebesapnuos jo ir nebetrokš nubusti šalia.. Ji nebesavajos apie tuos rytus, kai nubudus pirmas vaizdas, kurį ji išvysdavo buvo jo veidas.. Ji nebesitikės pajausti jo bučinių ir apkabinimų. Ir ji stipriai, stipriai nebeužsimerks vien tam, kad vėl galėtų mėgautis jo akių grožiu. Jai nebereikės svajoti apie tas akimirkas, kurias ji praleido jo glėby.. Nubus ir supras, kad jos širdis priklauso tik jai. Ir jam parašius ar susisitikus su juo, ji nebepaslys..

       Tą dieną jis stebėsis. Jis svarstys, ar ji apsimetinėja, o gal iš tiesų jai jis nieko nebereiškia. O kai suvoks, kad viskas, kas buvo ir ką ji darė jau iš tiesų baigėsi, jis pasimes. Iš pradžių džiaugsis, kad nebereikia stengtis jai nebepatikti. Vėliau ims jausti ilgesį. Po truputį jam ims jos trūkti. Jis supras, kad tai, kas kadaise tarp jų buvo, buvo tikra. Tačiau jis net nebandys susigrąžinti nei jos, nei tų dienų. Dabar jis, kaip ir anksčiau, stengsis išstumti visus prisiminimus susijusius su ja. Stengsis užgniaužti visas iliuzijas ir svajones. Dabar atėjo jo eilė tikėtis, kad nubudęs vieną rytą jis supras, kad jam jos nebereikia..

       Ir štai taip paprastai, bet kartu skausmingai išsiskiria dviejų žmonių likimai. Tai reikalauja daug ištvermės, daug pastangų ir valios stiprybės. Jie atsilaikė. Praėjo savo ugnį. Gal kada nors jie vėl susitiks. Netyčia. Jei taip nutiks, jie pasisveikins. Gal nusišypsos vienas kitam. Gal net paklaus, kaip sekasi ar pasidomės vienas kito gyvenimu.. Ir keliaus, kur ėję.. Nesuvirpės širdis?.. Neprisimins kadaise buvusios istorijos?.. Suvirpės ir prisimins!.. Jų širdys apsiverks. Jos verks skausmu ir ilgesiu, kuris niekada nemirs. Jie liko vienas kito gražiausiu ir kartu slogiausiu prisiminimu. Jie liks vienas kito meile, kurios ugnis buvo priblėsusi. Tada jie manė, kad jos visai neliko. O pajutę, jog ji vis dar rusena, manė, kad jau per vėlu. Nė vienas nesiryžo rizikuoti. Nė vienas nenorėjo trukdyti „tikriausiai laimingo“ gyvenimo. Abu bandė gyventi. O jie ir gyveno! Tik jausmų atžvilgiu buvo šalti. Gynėsi nuo tokio skausmo, kurį teko patirti.

       Kuris nors ras drąsos atsigręžti ir bėgti atgal prie žmogaus tiek metų virpinusio širdį?.. Išdrįs pasiūlyti pakalbėti ilgėliau?.. Apkabinti?.. O gal net pasakyti, kad dažnai jų mintys sukasi apie tai, kas kadaise įvyko?.. Gal.. O gal ir ne..