Likimą kuriam patys!..

       Žmonės kasdien priima šimtus, o neretai ir tūkstančius sprendimų. Jie skiriasi savo svarba. Nuo elementariausių „ką apsirengti?“ ar „ką gaminti pietums?“ iki radikaliai keičiančių gyvenimą – „man tekėti/vesti?“ ar „turėčiau važiuoti gyventi į Australiją ar likti Lietuvoje?“. Visi, net paprasčiausi priimti sprendimai, keičia žmonių gyvenimus.

       Paprasčiausias rūbų pasirinkimas gali lemti tai, kad žmogus peršąla ar kaip tik jaučiasi labai patogiai. O gal patraukia aplinkinių dėmesį. Regis, tai visiškai nereikšminga, tačiau taip manyti yra klaidinga! Visas gyvenimas ir susideda būtent iš tų nereikšmingų smulkmenų. Jos mus pasąmoningai skatina judėti į vieną ar kitą pusę. Patys to nesuprasdami, priėmę vienokį ar kitokį sprendimą, mes keičiame, o tiksliau, kuriame savo likimus.

       Žinoma, patogiausia būti likimo vergu ir sakyti, kad mūsų gyvenimo istorijos jau parašytos ir nepaisant to, ką mes darysime, jų pakeisti nebegalima. Tai patogu ir naivu. Kartu, tai demonstruoja ir baimę prisiimti atsakomybę už save. Likimas nėra dovanojamas vos žmogus gimsta. Nuo tos dienos jis pradedamas kurti. Kuriams tiek veiksmais, tiek mintimis. Tam, koks žmogaus gyvenimas yra šią akimirką jokios antgamtinės jėgos neturi įtakos!

       Būna situacijų, kai jaučiamės bejėgiais. Tai tokios situacijos, kur lemiamą žodį tariame ne mes, o kitas žmogus. Bejėgystė jaučiama visur dėl to, kad prarandama kontrolė. Taip! Situacija, kuri pakeičia gyvenimą ir žmogus pats net nenutuokia, kaip jis bus pakeistas. Neįsivaizduoja, į kurią pusę viskas pakryps. Kartais sulaukus priešingo sprendimo, nei norėta, žmogus juda toliau, ieškodamas atidarytų vartų į kitokį pasaulį. Tačiau neretai pasitaiko, kad žmogus lieka stovėti toje pačioje vietoje. Ne dėl to, kad nesugeba susitaikyti su kito priimtu sprendimu. Kartais tai būna tiesiog pasimetimas, o kartais noras pailsėti. Pasitaiko, kad žmogus jaučia stingdančią baimę judėti į priekį. Jis nustoja austi savo likimo voratinklį. Iš voro jis modifikuojasi į muselę. Pats pakliūva į paties regztus spąstus. Tada labiausiai norime kaltinti likimą.

       Tai, kas tinka vienam, nebūtinai tinka visiems. Nebūna vienodų likimų ar gyvenimų! Taip, jie gali turėti panašių niuansų, bet vieno žmogaus gyvenimo, kitam žmogui atkartoti neįmanoma. Jie vis tiek skirsis begale dalykų. Būtent tomis, anksčiau minėtomis, smulkmenomis.

       Kad ir kaip būtų bjauru, kartkartėmis visi pasiduoda tinguliui ir dėl ko nors kaltina likimą. Sako, kad jie nieko negali pakeisti, nes jų istorijos jau parašytos. Gaila..