Kaip gyveni?..

       Banguotai. It jūra. Plaukiu ant bangos, staiga panyru ir vėl išnyru įkvėpti oro. Nuo ko priklauso, kada esu panirus, o kada išnirus?.. Nuo vėjo krypties, aplink plaukiojančių laivų. Kartais nuo oro sąlygų ir klykiančių žuvėdrų.. Pasitaiko, kad tiesiog noriu pabūt panirus, noriu būti pasislėpusi ir niekam nesirodyti. Tiesiog pabūti skaidriam vandenį ir nejausti jokio oro.. Jausti tik grimzdimą.. O tada persigalvoju ir imu veržtis į viršų. Iš visų jėgų iriuosi rankomis, kad kuo greičiau įkvėčiau gryno oro.. Kartais atrodo, kad jau nebepavyks pajausti saulės šilumos, nes ima stigti jėgų išplaukti į paviršių, bet atsiranda netikėta pagalba. Delifinai gelbsti! Jie stumteli mane ir nė nesupratusi kaip, aš jau virš vandens.. Pačioje bangos viršūnėje. Pačioje didžiausioje ir stipriausioje bangoje. Valdau ją. Skrieju.. Jaučiu laisvę, galią.. Jaučiu pasitenkinimą ir nebenoriu grįžti į jūros dugną, kur tamsu, niūru ir liūdna. Noriu skrieti bangos ketera amžinai. Tačiau banga ima mažėti. Mano pasitenkinimas taip pat proporcingai mažėja. Nebejaučiu adrenalino. Akimirkos žavesys išnyksta. Imu grimzti gilyn ir gilyn.. Vėl darosi šalta.. Tačiau nusprendžiu nepasiduoti traukai ir imu plūduriuoti jau ramia jūra. Ramybė. Nors kokia čia ramybė, kai erzina nuolatinis žuvėdrų klyksmas. Sulaikau kvapą ir vėl panyru. Smalsu, kiek ilgai galiu išbūti be deguonies. Tačiau smalsumo nepatenkinu, nes nežinau, kas, bet kažkokia keista būtybė mane ištempia į paviršių ir laikydama mano delnus tempia paskui save. Skriejam it amerikietiškais kalneliais! Nuostabu! Nesutramdoma būtybė mane priverčia jaustis gyva! Nesipriešinu. O kam priešintis tam, kas nesuvaldoma?.. Taip ir gyvenu. Niekada nežinau, kas bus toliau..