ČIULPINUKAI!!

       Čiulpinukas – vaikystės simbolis. Ir kas nemėgdavo lakstyti po kiemą, žaisti gaudynes, slėpynes, kvadratą, krepšinį, futbolą, dvylika pagaliukų ir begalę kitų žaidimų?.. O pertraukėlių metu išsitraukti po ledinuką ir aptarinėti jų skonį.. Tai atrodydavo kur kas rimčiau, nei tai, kas laimėjo ar pralaimėjo žaistą žaidimą. Prieš pokalbius apie čiulpinukų skonius nublankdavo ir nubalnoti keliai! Ypač tada, kai kas nors turėdavo neragautą ledinuką.. O tada tekdavo lėkti namo pas gimdytojus ir kaulyti pinigėlių naujam desertui.

       Vaikystėje niekas nekliudė patirti tai, ką norėjosi išbandyti. Tada svajonės buvo kur kas didesnės, bet kartu ir paprastesnės. Jei vaikais būdami žmonės realiai nepajėgdavo įgyvendinti jų, imdavo ir pasitelkdavo vaizduotę. Ji leisdavo tapti bet kuo! Kartais lakstydami pievoje įsivaizduodavo, kad yra piratai ir plaukioja didžiausiu vandenynu. Kartais tapdavo elfais ir kariaudavo su milžinais. Būdami vaikais žmonės tapdavo viskuo, kuo tik norėjo ir nukeliaudavo kur tik širdis geisdavo.

       Vaizduotė niekur nedingsta, tik mes ją nukišame į antrą, o gal net į trečią saugyklą. Suaugus svajonės tampa realistiškomis. Išnyksta visi drakonai, vienaragiai ar pegasai.. Jei pavyksta įgyvendinti svajones, valio, mes džiaugiamės tuo ir dalijamės įspūdžiais su aplinkiniais. Jei jos tokios didelės, kad mes nemanom galį jas įgyvendinti, tada imam ir nustumiam jas į šalį. Neretai visai pamirštame jas.. Nedrįstame pasakoti apie tai, ko norėtume, bet neturime ar nepadarėme.. O kam tai galėtų būti įdomu?! Gal ir įdomu. Tik mes patys net nebandom sužinoti ar esam teisūs, ar klystame..

       Ir štai, mes jau užaugę. Dideli žmogiukai. Paimam čiulpinuką. Įsidedam į burną. Ir nejučia vaikystės prisiminimai grįžta. Mes vėl imam skraidyti, kalbėtis su dinozaurais, tyrinėti neatrastas žemes, miegoti ant debesų, skinti žvaigždes ir dovanoti jas patiems brangiausiems žmonėms. Mes vėl tampame nuoširdžiais ir atvirais.. Nebesivaržome ir nebijome sakyti to, kas mūsų galvose. Ledinuko nebelieka. Mes atmerkiame akis ir suprantame, kad su laiku mes daromės vis išmintingesni. Savo ruožtu, ta pati išmintis mums ima trukdyti gyventi. Ji priverčia pamiršti širdies norus ir leidžia vadovautis tik protu. Ji priverčia pamiršti tikrąjį džiaugsmą, svajones ir nebeleidžia patirti palaimos akimirkų.. Gi suaugęs žmogus su iš burnos styrančiu ledinuko koteliu atrodo kvailai..