Kaip gyveni?..

       Banguotai. It jūra. Plaukiu ant bangos, staiga panyru ir vėl išnyru įkvėpti oro. Nuo ko priklauso, kada esu panirus, o kada išnirus?.. Nuo vėjo krypties, aplink plaukiojančių laivų. Kartais nuo oro sąlygų ir klykiančių žuvėdrų.. Pasitaiko, kad tiesiog noriu pabūt panirus, noriu būti pasislėpusi ir niekam nesirodyti. Tiesiog pabūti skaidriam vandenį ir nejausti jokio oro.. Jausti tik grimzdimą.. O tada persigalvoju ir imu veržtis į viršų. Iš visų jėgų iriuosi rankomis, kad kuo greičiau įkvėčiau gryno oro.. Kartais atrodo, kad jau nebepavyks pajausti saulės šilumos, nes ima stigti jėgų išplaukti į paviršių, bet atsiranda netikėta pagalba. Delifinai gelbsti! Jie stumteli mane ir nė nesupratusi kaip, aš jau virš vandens.. Pačioje bangos viršūnėje. Pačioje didžiausioje ir stipriausioje bangoje. Valdau ją. Skrieju.. Jaučiu laisvę, galią.. Jaučiu pasitenkinimą ir nebenoriu grįžti į jūros dugną, kur tamsu, niūru ir liūdna. Noriu skrieti bangos ketera amžinai. Tačiau banga ima mažėti. Mano pasitenkinimas taip pat proporcingai mažėja. Nebejaučiu adrenalino. Akimirkos žavesys išnyksta. Imu grimzti gilyn ir gilyn.. Vėl darosi šalta.. Tačiau nusprendžiu nepasiduoti traukai ir imu plūduriuoti jau ramia jūra. Ramybė. Nors kokia čia ramybė, kai erzina nuolatinis žuvėdrų klyksmas. Sulaikau kvapą ir vėl panyru. Smalsu, kiek ilgai galiu išbūti be deguonies. Tačiau smalsumo nepatenkinu, nes nežinau, kas, bet kažkokia keista būtybė mane ištempia į paviršių ir laikydama mano delnus tempia paskui save. Skriejam it amerikietiškais kalneliais! Nuostabu! Nesutramdoma būtybė mane priverčia jaustis gyva! Nesipriešinu. O kam priešintis tam, kas nesuvaldoma?.. Taip ir gyvenu. Niekada nežinau, kas bus toliau.. 

Pasakos akimirka

       Kartais norisi tiesiog atsidurti gražiausioje pasakoje. Žinoti, kad visi sunkumai, kuriuos tenka patiri, veda tik prie „ilgai ir laimingai“. Sutinki žmogų ir žinai, kad jo mylintis glėbys tave gelbės ir džiugins kasdien.. Kitiem šiurkštus ir šaltas žmogus, tau bus mylintis ir pats šilčiausias. Norisi saugaus prieglobsčio žmogaus rankose, jo širdyje, mintyse.. Norisi akyse matyti meilę. Norisi sutikti žmogų, kurio žodžiai neverstų abejoti. Tokio žmogaus, kuris sakytų tik tai, ką iš tiesų galvoja ir tik tai, ką iš tiesų nori padaryt. Tokio visiškai natūralaus ir tikro. Norisi sutikti savo „pabaisą“ realybėje..

       Žinoma, tokie žmonės būna tik pasakose.. Per daug naivu tikėtis, kad ir šiame klastingame pasaulyje yra tokių pat sutvėrimų. Žmogus iš prigimties yra savanaudis, o altruistų gausu tik pasakose. Kasdieniame gyvenime visi kovoja kas už save. Atsiradus šiltiems jausmams ar užsimezgus ryšiui tarp dviejų žmonių, kartu užsimezga ir įtarinėjimų tinklas. Nepasitikima, abejojama ir nuolat dvejojama. Vis svarstoma, ar tai, kas pasakyta buvo nuoširdu. Netikima nei žodžiais, nei veiksmais.. Po truputį imama abejoti ir pačiais savimi. Pasimetama tarp to, kas jaučiama ir kas daroma. Tai kas jaučiama atrodo per daug gražu ir gera. Kompensuodami tą gėrį imam jį gadinti bandymais įkalti sau į galvą, kad nevalia jausti tokių jausmų, kuriuos jaučiame, jie prives prie skausmo ir privers labai stipriai gailėtis..

       Sugadinam tai, kas gali virsti pasaka. O tada vėl imam svajoti apie tą pačią pasaką. Tik svajonės tampa atsargesnės. Norisi sutikti tokį pasakos herojų, tačiau žinom, kad sutikę tokį žmogų greit išsigąstume ir pabėgtume. Gi negali būti taip gerai! Tik ne mums.. O pagalvoję apie tokio žmogaus apkabinimą, imam virpėti.. Užsimerkus ir pabandžius pajausti, ką reikštų užmigti prisiglaudus prie tokio sutvėrimo, pajaučiam ramybę, saugumą ir begalinę šilumą. Jaučiamės taip tarsi magnetas trauktų prie jo.. Atsipalaidavimas ir noras visą gyvenimą praleisti būtent taip gulint.. Mums reikia tiek nedaug, bet kartu tiek daug.. 

ČIULPINUKAI!!

       Čiulpinukas – vaikystės simbolis. Ir kas nemėgdavo lakstyti po kiemą, žaisti gaudynes, slėpynes, kvadratą, krepšinį, futbolą, dvylika pagaliukų ir begalę kitų žaidimų?.. O pertraukėlių metu išsitraukti po ledinuką ir aptarinėti jų skonį.. Tai atrodydavo kur kas rimčiau, nei tai, kas laimėjo ar pralaimėjo žaistą žaidimą. Prieš pokalbius apie čiulpinukų skonius nublankdavo ir nubalnoti keliai! Ypač tada, kai kas nors turėdavo neragautą ledinuką.. O tada tekdavo lėkti namo pas gimdytojus ir kaulyti pinigėlių naujam desertui.

       Vaikystėje niekas nekliudė patirti tai, ką norėjosi išbandyti. Tada svajonės buvo kur kas didesnės, bet kartu ir paprastesnės. Jei vaikais būdami žmonės realiai nepajėgdavo įgyvendinti jų, imdavo ir pasitelkdavo vaizduotę. Ji leisdavo tapti bet kuo! Kartais lakstydami pievoje įsivaizduodavo, kad yra piratai ir plaukioja didžiausiu vandenynu. Kartais tapdavo elfais ir kariaudavo su milžinais. Būdami vaikais žmonės tapdavo viskuo, kuo tik norėjo ir nukeliaudavo kur tik širdis geisdavo.

       Vaizduotė niekur nedingsta, tik mes ją nukišame į antrą, o gal net į trečią saugyklą. Suaugus svajonės tampa realistiškomis. Išnyksta visi drakonai, vienaragiai ar pegasai.. Jei pavyksta įgyvendinti svajones, valio, mes džiaugiamės tuo ir dalijamės įspūdžiais su aplinkiniais. Jei jos tokios didelės, kad mes nemanom galį jas įgyvendinti, tada imam ir nustumiam jas į šalį. Neretai visai pamirštame jas.. Nedrįstame pasakoti apie tai, ko norėtume, bet neturime ar nepadarėme.. O kam tai galėtų būti įdomu?! Gal ir įdomu. Tik mes patys net nebandom sužinoti ar esam teisūs, ar klystame..

       Ir štai, mes jau užaugę. Dideli žmogiukai. Paimam čiulpinuką. Įsidedam į burną. Ir nejučia vaikystės prisiminimai grįžta. Mes vėl imam skraidyti, kalbėtis su dinozaurais, tyrinėti neatrastas žemes, miegoti ant debesų, skinti žvaigždes ir dovanoti jas patiems brangiausiems žmonėms. Mes vėl tampame nuoširdžiais ir atvirais.. Nebesivaržome ir nebijome sakyti to, kas mūsų galvose. Ledinuko nebelieka. Mes atmerkiame akis ir suprantame, kad su laiku mes daromės vis išmintingesni. Savo ruožtu, ta pati išmintis mums ima trukdyti gyventi. Ji priverčia pamiršti širdies norus ir leidžia vadovautis tik protu. Ji priverčia pamiršti tikrąjį džiaugsmą, svajones ir nebeleidžia patirti palaimos akimirkų.. Gi suaugęs žmogus su iš burnos styrančiu ledinuko koteliu atrodo kvailai.. 

Likimą kuriam patys!..

       Žmonės kasdien priima šimtus, o neretai ir tūkstančius sprendimų. Jie skiriasi savo svarba. Nuo elementariausių „ką apsirengti?“ ar „ką gaminti pietums?“ iki radikaliai keičiančių gyvenimą – „man tekėti/vesti?“ ar „turėčiau važiuoti gyventi į Australiją ar likti Lietuvoje?“. Visi, net paprasčiausi priimti sprendimai, keičia žmonių gyvenimus.

       Paprasčiausias rūbų pasirinkimas gali lemti tai, kad žmogus peršąla ar kaip tik jaučiasi labai patogiai. O gal patraukia aplinkinių dėmesį. Regis, tai visiškai nereikšminga, tačiau taip manyti yra klaidinga! Visas gyvenimas ir susideda būtent iš tų nereikšmingų smulkmenų. Jos mus pasąmoningai skatina judėti į vieną ar kitą pusę. Patys to nesuprasdami, priėmę vienokį ar kitokį sprendimą, mes keičiame, o tiksliau, kuriame savo likimus.

       Žinoma, patogiausia būti likimo vergu ir sakyti, kad mūsų gyvenimo istorijos jau parašytos ir nepaisant to, ką mes darysime, jų pakeisti nebegalima. Tai patogu ir naivu. Kartu, tai demonstruoja ir baimę prisiimti atsakomybę už save. Likimas nėra dovanojamas vos žmogus gimsta. Nuo tos dienos jis pradedamas kurti. Kuriams tiek veiksmais, tiek mintimis. Tam, koks žmogaus gyvenimas yra šią akimirką jokios antgamtinės jėgos neturi įtakos!

       Būna situacijų, kai jaučiamės bejėgiais. Tai tokios situacijos, kur lemiamą žodį tariame ne mes, o kitas žmogus. Bejėgystė jaučiama visur dėl to, kad prarandama kontrolė. Taip! Situacija, kuri pakeičia gyvenimą ir žmogus pats net nenutuokia, kaip jis bus pakeistas. Neįsivaizduoja, į kurią pusę viskas pakryps. Kartais sulaukus priešingo sprendimo, nei norėta, žmogus juda toliau, ieškodamas atidarytų vartų į kitokį pasaulį. Tačiau neretai pasitaiko, kad žmogus lieka stovėti toje pačioje vietoje. Ne dėl to, kad nesugeba susitaikyti su kito priimtu sprendimu. Kartais tai būna tiesiog pasimetimas, o kartais noras pailsėti. Pasitaiko, kad žmogus jaučia stingdančią baimę judėti į priekį. Jis nustoja austi savo likimo voratinklį. Iš voro jis modifikuojasi į muselę. Pats pakliūva į paties regztus spąstus. Tada labiausiai norime kaltinti likimą.

       Tai, kas tinka vienam, nebūtinai tinka visiems. Nebūna vienodų likimų ar gyvenimų! Taip, jie gali turėti panašių niuansų, bet vieno žmogaus gyvenimo, kitam žmogui atkartoti neįmanoma. Jie vis tiek skirsis begale dalykų. Būtent tomis, anksčiau minėtomis, smulkmenomis.

       Kad ir kaip būtų bjauru, kartkartėmis visi pasiduoda tinguliui ir dėl ko nors kaltina likimą. Sako, kad jie nieko negali pakeisti, nes jų istorijos jau parašytos. Gaila.. 

Laiko gniaužtuose

       Ji tikisi, kad vieną dieną ji pabus ir supras, kad nebereikia jai jo. Kad nebesapnuos jo ir nebetrokš nubusti šalia.. Ji nebesavajos apie tuos rytus, kai nubudus pirmas vaizdas, kurį ji išvysdavo buvo jo veidas.. Ji nebesitikės pajausti jo bučinių ir apkabinimų. Ir ji stipriai, stipriai nebeužsimerks vien tam, kad vėl galėtų mėgautis jo akių grožiu. Jai nebereikės svajoti apie tas akimirkas, kurias ji praleido jo glėby.. Nubus ir supras, kad jos širdis priklauso tik jai. Ir jam parašius ar susisitikus su juo, ji nebepaslys..

       Tą dieną jis stebėsis. Jis svarstys, ar ji apsimetinėja, o gal iš tiesų jai jis nieko nebereiškia. O kai suvoks, kad viskas, kas buvo ir ką ji darė jau iš tiesų baigėsi, jis pasimes. Iš pradžių džiaugsis, kad nebereikia stengtis jai nebepatikti. Vėliau ims jausti ilgesį. Po truputį jam ims jos trūkti. Jis supras, kad tai, kas kadaise tarp jų buvo, buvo tikra. Tačiau jis net nebandys susigrąžinti nei jos, nei tų dienų. Dabar jis, kaip ir anksčiau, stengsis išstumti visus prisiminimus susijusius su ja. Stengsis užgniaužti visas iliuzijas ir svajones. Dabar atėjo jo eilė tikėtis, kad nubudęs vieną rytą jis supras, kad jam jos nebereikia..

       Ir štai taip paprastai, bet kartu skausmingai išsiskiria dviejų žmonių likimai. Tai reikalauja daug ištvermės, daug pastangų ir valios stiprybės. Jie atsilaikė. Praėjo savo ugnį. Gal kada nors jie vėl susitiks. Netyčia. Jei taip nutiks, jie pasisveikins. Gal nusišypsos vienas kitam. Gal net paklaus, kaip sekasi ar pasidomės vienas kito gyvenimu.. Ir keliaus, kur ėję.. Nesuvirpės širdis?.. Neprisimins kadaise buvusios istorijos?.. Suvirpės ir prisimins!.. Jų širdys apsiverks. Jos verks skausmu ir ilgesiu, kuris niekada nemirs. Jie liko vienas kito gražiausiu ir kartu slogiausiu prisiminimu. Jie liks vienas kito meile, kurios ugnis buvo priblėsusi. Tada jie manė, kad jos visai neliko. O pajutę, jog ji vis dar rusena, manė, kad jau per vėlu. Nė vienas nesiryžo rizikuoti. Nė vienas nenorėjo trukdyti „tikriausiai laimingo“ gyvenimo. Abu bandė gyventi. O jie ir gyveno! Tik jausmų atžvilgiu buvo šalti. Gynėsi nuo tokio skausmo, kurį teko patirti.

       Kuris nors ras drąsos atsigręžti ir bėgti atgal prie žmogaus tiek metų virpinusio širdį?.. Išdrįs pasiūlyti pakalbėti ilgėliau?.. Apkabinti?.. O gal net pasakyti, kad dažnai jų mintys sukasi apie tai, kas kadaise įvyko?.. Gal.. O gal ir ne..