Žudyk mane. Palengva. Kaip iki šiol.
Žudyk ir negalvok, kad skauda ar baisu. Tiesiog daryk tai, kas šauna tau į
galvą! Nori! Tik nepamiršk – skubėti nevalia! O jei aš skausmo nepajausiu? O
kas jei būsi per švelnus ir dovanosi greitą mirtį? Nesuklysk taip stipriai!
Nesu verta greitos mirties! Abu žinom, kad nusipelnau kiekvieno tavo smūgio!
Jei kandi, kąsk lėtai, bet stipriai!
Kąsk taip, kad jausčiau kiekvieną į mano odą įsirėžiantį dantį!.. taip, kad
žodžiai virstų stiklo šukėm, kurios mane pjaustytų iš vidaus!
O dabar padėk man sveikti! Padėk
išgydyti žaizdas, kurias sukūrėme abu. Apsimeskime, kad jos išnyks be jokio
rando. Sukurkime spektaklį, kuriame skausmas nieko nereiškia. Mes juk tokie
talentingi aktoriai! Savo vaidyba tik mes tikim..
Užgrūdinai mane! Toks skausmas
nebeleidžia pasirodyti ašaroms. Padarei mane šalta ir abejinga. Ištrynei mano
jautrumą. Žinoma! Tokia ir buvo tavo užduotis!..
Sudariau sandėrį su velniu! Pati to
nesuvokdama. Pasirašiau tavo atvertų žaizdų krauju. Dar karštu, srūvančiu iš
pūliuojančios gyslos! Nesigailiu! Dabar man bent jau nebeskauda. Esu
nebepalaužiama. Ačiū, kad padėjai susipažinti su juo! Ačiū, kad išmokei
paspausti jam ranką ir parodei, kad jis yra apsauga nuo bet kokio skausmo!..
Absoliuti nejautra. Atsparumas skausmui
– visokiam! Neišblėstanti stiprybė. Mano gyslomis dabar teka tik tai. Jokio
kraujo. Jokios skausmo baimės. Drąsa ir stiprybė..! Daugiau?.. O kam?! Skydas
jau yra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą