Žaidžiam toliau?.. svaiginantis
žaidimas. Abiems nuo jo apsisuka galva. Turiu pasiūlymą! Žaiskim jį dažniau!!
..o gal net kasdien?! Būkim savanaudžiai – mėgaukimės tuo ir negalvokim apie
kitus!
Gal derėtų mums nebežaisti? Gal derėtų
tai paversti realybe?.. žaidimus transformuokim į gyvenimą. O gal tau atrodo,
kad jie ir yra gyvenimas? Taip, akivaizdu, mums reikia sukurti MŪSŲ žaidimo
taisykles! Tikrai ne tam, kad jos mus varžytų. Jos reikalingos tam, kad
nesupainiotume gyvenimo su žaidimu!
Mano šypsena ir eilinis „labas“ verčia
tave degti noru mane apkabinti. Mane taip veikia tavo akys ir balsas! Su
didžiausiu nekantrumu laukiu tos dienos, kai vėl žaisim! Nevaržydama savęs
galėsiu rankomis apsivyti tavo kaklą, glostyti galvą, klausytis kvėpavimo..
Kaskart mane išvydęs, svajoji apie aistros proveržius, bangas, vilnijančias
tavo kūnu ir apie prakeiktai banalią galimybę laikyti mano delną..
STOP! Dabar dar nežaidžiam. Apie tai
galima tik svajoti. Dabar turim būti šalti ir abejingi vienas kitam. Kartais
net demonstruoti priešiškumą! Kvaila, bet kuo toliau, tuo sunkiau mums sekas
tai daryti. Darosi per sunku nuslėpti tai, kas verda mumyse. Žaidimas veržiasi
į realų gyvenimą!.. Darosi baugu. O jei nemokėsim būti vienas su kitu? O jei
susimausim?! Jei tapsim pavydžiais?!!jei nebemokėsim mėgautis?!! Daug abejonių.
Bet yra ir noras rizikuoti. Jis abejones nustumia į šalį. Kelias lyg ir
laisvas, bet..
Tu užsispyręs sarkastiškas storžievis;
aš tiesmuka ironiška stačiokė. Išdidumas abiems neleidžia būti švelniems vienam
su kitu. Principingumas trukdo pripažinti tai, ką jaučiam. Arogancija – drąsiai
žvelgti vienam į kitą! Nepatogu? Taip!! Gi žmonės mano, kad nemoka mylėti. Mums
meilė, tai silpnumo požymis. Negi galim tai sau leisti?! Jei ir jaučiam tą
silpnumą, tai kitiems niekuo gyvu to nedemonstruosim! Griežtai ne!! Bėda tame,
kad jį jaučiam abu, o mums susitikus, jis tampa dar stipresniu. Tokiu stipriu,
kad niekam nebeįmanoma pastebėti šių žaibų! Ir visgi, mes per stiprūs tokiam
silpnumui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą