Atitikmuo

       Žinai, ką reiškia jausti kitą žmogų? Nefiziškai. Jausti dvasiškai. Numanyti, o kartais net žinoti, ką jaučia kitas žmogus. Dažnai tenka pajausti kitą, gebantį skaityti tavo jausmus, mintis?..Taip, lyg du būtų vienas. Sukurti vienas kitam. Žinoma, kol tai pripažįstama, praeina be galo daug laiko. Eina ne dienos ir ne mėnesiai.. Eina metai!..

       Yra žmonių teigiančių, kad tai intuicija, o ne vienas kito pajautimas. Pasitaiko, kad tai būna vadinama sutapimu. Niekas nekalba apie jokį ryšį. Nekalba, bet žino, kad tai yra likimo dovanota sąjunga. Nereikia jos bijoti, nereikia žaisti su ja. Tiesiog priimti. Kaip dažnai pasitaiko, kad žmogus kitą taip gerai suprastų lyg pats save? Ne visiems lemta sutikti tokius žmones! Toli gražu.. Bet pasitaiko..

       Vien sutikti nepakanka. Reikia ir priimti. Kai atrodo, kad žmonės vienas kitam atitinka idealiai, kyla nepasitikėjimas ir baimė. Didelis netikrumo jausmas. Visi žino, kad idealių nebūna! Neįmanoma tikėti tuo, kas per daug tobula. Pradedama svarstyti, kiek tikrumo yra tame tobulame kūrinyje. Abi pusės pradeda viena kitą kaltinti pasimetinėjimu, vaidyba, bandymu įtikti..

       Pagaliau ateina suvokimas, kad tai ne spektaklis. Žmonės vienas kitam tinka idealiai. Pašiurpsta oda. Nustebimas. Taip iš tiesų būna?! Ir taip pasisekė būtent jiems?!! Abejonė visada išlieka. Bet nepabandęs – nesužinosi!.. Žinoma, galima ir atsisakyti rizikos. Bet su šiuo atsisakymu, žmogus atsisako ir savo laimės. Kiekvienam iš mūsų yra sukurta po vieną atitikmenį! Ne daugiau! Visi kiti, tiesiog bandymai senatvės nepraleisti vieniems.. Arba šiaip, geras laiko praleidimas..

       Tik atkakliausi ir labiausiai užsispyrę žmonės sugeba rasti savo atitikmenis. Visi kiti – džiaugiasi tuo, ką turi. Jiems to pakanka. Nedideli poreikiai ir dar mažesnės ambicijos. Ne visi – maksimalistai.. Santykių atžvilgiu turintys ambicijų nesigaili. Neįmanoma gailėtis to, kas iš malonumo šiurpina odą, virpina kūną!

Pažaidžiam?..

       Žaidžiam toliau?.. svaiginantis žaidimas. Abiems nuo jo apsisuka galva. Turiu pasiūlymą! Žaiskim jį dažniau!! ..o gal net kasdien?! Būkim savanaudžiai – mėgaukimės tuo ir negalvokim apie kitus!

       Gal derėtų mums nebežaisti? Gal derėtų tai paversti realybe?.. žaidimus transformuokim į gyvenimą. O gal tau atrodo, kad jie ir yra gyvenimas? Taip, akivaizdu, mums reikia sukurti MŪSŲ žaidimo taisykles! Tikrai ne tam, kad jos mus varžytų. Jos reikalingos tam, kad nesupainiotume gyvenimo su žaidimu!

       Mano šypsena ir eilinis „labas“ verčia tave degti noru mane apkabinti. Mane taip veikia tavo akys ir balsas! Su didžiausiu nekantrumu laukiu tos dienos, kai vėl žaisim! Nevaržydama savęs galėsiu rankomis apsivyti tavo kaklą, glostyti galvą, klausytis kvėpavimo.. Kaskart mane išvydęs, svajoji apie aistros proveržius, bangas, vilnijančias tavo kūnu ir apie prakeiktai banalią galimybę laikyti mano delną..

       STOP! Dabar dar nežaidžiam. Apie tai galima tik svajoti. Dabar turim būti šalti ir abejingi vienas kitam. Kartais net demonstruoti priešiškumą! Kvaila, bet kuo toliau, tuo sunkiau mums sekas tai daryti. Darosi per sunku nuslėpti tai, kas verda mumyse. Žaidimas veržiasi į realų gyvenimą!.. Darosi baugu. O jei nemokėsim būti vienas su kitu? O jei susimausim?! Jei tapsim pavydžiais?!!jei nebemokėsim mėgautis?!! Daug abejonių. Bet yra ir noras rizikuoti. Jis abejones nustumia į šalį. Kelias lyg ir laisvas, bet..

       Tu užsispyręs sarkastiškas storžievis; aš tiesmuka ironiška stačiokė. Išdidumas abiems neleidžia būti švelniems vienam su kitu. Principingumas trukdo pripažinti tai, ką jaučiam. Arogancija – drąsiai žvelgti vienam į kitą! Nepatogu? Taip!! Gi žmonės mano, kad nemoka mylėti. Mums meilė, tai silpnumo požymis. Negi galim tai sau leisti?! Jei ir jaučiam tą silpnumą, tai kitiems niekuo gyvu to nedemonstruosim! Griežtai ne!! Bėda tame, kad jį jaučiam abu, o mums susitikus, jis tampa dar stipresniu. Tokiu stipriu, kad niekam nebeįmanoma pastebėti šių žaibų! Ir visgi, mes per stiprūs tokiam silpnumui. 

Sutartis su velniu!

       Žudyk mane. Palengva. Kaip iki šiol. Žudyk ir negalvok, kad skauda ar baisu. Tiesiog daryk tai, kas šauna tau į galvą! Nori! Tik nepamiršk – skubėti nevalia! O jei aš skausmo nepajausiu? O kas jei būsi per švelnus ir dovanosi greitą mirtį? Nesuklysk taip stipriai! Nesu verta greitos mirties! Abu žinom, kad nusipelnau kiekvieno tavo smūgio!

       Jei kandi, kąsk lėtai, bet stipriai! Kąsk taip, kad jausčiau kiekvieną į mano odą įsirėžiantį dantį!.. taip, kad žodžiai virstų stiklo šukėm, kurios mane pjaustytų iš vidaus!

       O dabar padėk man sveikti! Padėk išgydyti žaizdas, kurias sukūrėme abu. Apsimeskime, kad jos išnyks be jokio rando. Sukurkime spektaklį, kuriame skausmas nieko nereiškia. Mes juk tokie talentingi aktoriai! Savo vaidyba tik mes tikim..

       Užgrūdinai mane! Toks skausmas nebeleidžia pasirodyti ašaroms. Padarei mane šalta ir abejinga. Ištrynei mano jautrumą. Žinoma! Tokia ir buvo tavo užduotis!..

       Sudariau sandėrį su velniu! Pati to nesuvokdama. Pasirašiau tavo atvertų žaizdų krauju. Dar karštu, srūvančiu iš pūliuojančios gyslos! Nesigailiu! Dabar man bent jau nebeskauda. Esu nebepalaužiama. Ačiū, kad padėjai susipažinti su juo! Ačiū, kad išmokei paspausti jam ranką ir parodei, kad jis yra apsauga nuo bet kokio skausmo!..

       Absoliuti nejautra. Atsparumas skausmui – visokiam! Neišblėstanti stiprybė. Mano gyslomis dabar teka tik tai. Jokio kraujo. Jokios skausmo baimės. Drąsa ir stiprybė..! Daugiau?.. O kam?! Skydas jau yra.

Ištiesk jai ranką!..

       Žinai, ką reiškia jausti ir nieko niekam nesakyti?.. O esi kada nors jautęs tą jausmą, kai visi žino, kas tavo viduje; visi žino, ko trokšti, bet tau vis tiek nedrąsu siekti noro įgyvendinimo?.. Baisu, ką žmonės pagalvos, o dar baisiau, ką jie pasakys!.. Žinai, ką reiškia, kai žmonės mano, jog esi velniškai drąsus, bet pats tokiu nesijauti?.. Kada nors teko jausti baimę prarasti tai, ko fiziškai neturi, bet dvasiškai tai tavo?.. O gal jautei dvigubą baimę: dėl negalėjimo imtis iniciatyvos kažką daryti ir dėl noro tai daryt?.. Esi jautęs abejones?.. Dėl bet ko!.. Esi kada nors ieškojęs to, kas galėtų pakeisti originalą?.. Esi kada nors visą dieną galvojęs apie vieną ir tą patį?..

       Baimė žiūri tau į akis ir prašo paimti jos ranką. Tu imi ją?.. Ji tau aiškina, kad tik paėmęs jos ranką, tapsi jos draugu. O tau labai gerai žinoma, kad draugų nereikia bijoti.. Dažniausiai, jie linkę padėti.. Tai kaip, ištiesi jai ranką?.. Manai, kad sugebėsi?.. Tu puikiai žinai, kad kartą ištiesęs jai ranką, niekada nebenorėsi jos paleisti. Geras jausmas, kai nieko nebebijai! Eini drąsiai ir tvirtai statydamas pėdą ant kieto miesto grindinio. Tau nusispjauti į tai, kokia aplinkinių nuomonė apie tave.. Tau neberūpi, kaip jie vertina tavo poelgius. Tu tiesiog nebebijai..

       Pasitiki baime? Girdžiu, kaip sakai, kad ji neverta tavo pasitikėjimo. O tu įvertinai tai, kiek naudos gautum iš pasitikėjimo ja?.. Žinau. Žingsnis sunkus. Atrodo, beveik neįmanomas. Bet tu esi stiprus žmogus. Rasi savyje jėgų. Pasitikėsi, tapsi jos draugu. Ji nuoširdi! Ji sako tiesą ir tu tai žinai.. Bet pasiduodi abejonėms. Iš savęs atimi laiką, kuriuo galėtum mėgautis. Ir dėl ko visa tai?.. Tu pats nežinai!..

       Sustabdyk abejonių traukinį! Pabandyk nors kartą pasielgti spontaniškai, visiškai neapgalvotai, gal net nutrūktgalviškai! Nebevaržyk savęs nepagrįstomis mintimis! Tinkamesnis žodis būtų – nebekankink savęs! Pasinerk į tai, ką tau siūlo gyvenimas! Stačia galva nerk į tai! Galimybės, kurias tau siūlo gyvenimas ilgai nelauks tavęs. Dabar jos čia ir laukia tavęs, bet rytoj jų gali nebebūti. Išmok mėgautis akimirkos grožiu! Tu moki tai.. Tik bandai meluoti sau, kad nemoki to daryti.. Trūksta drąsos!..

       Žmogau, sukaupk visas jėgas ir pagaliau išdrįsk paimti baimės ranką. Ji ilgai nebelauks.. Užuot norėjusi tapti tavo drauge, ji taps prieše.. Nepasiduok! Tik baimė gali virsti tavo drąsa..  

Vaikštantys anekdotai!!

        Atominė bomba smegenyse.. Viskas išsitaškė į šonus. Visiškai neiašku, kas bus, ką daryti, kur toliau keliauti, kas laukia ateityje ar net dabar.. Niekur niekas neaišku.. Po tokio milžiniško smūgio viskas, kas anksčiau turėjo savo vietas išlakstė į šonus. Dabar tai tikras jovalas.. Viena mintis prisišliejusi prie kitos, visiškai nesuderinamos minties. Iš šono žvelgiant, atrodo, kad net katinai turi sparnus, o mašinos plaukioja po pievas.. Absurdo poezija liejasi laisvai!

       Ateities planai labai aiškūs: iš kirmino evoliučionuoti į voriuką, išmokti nebebijoti savęs ir šiaip vaikščioti. Praeitis ne ką blogesnė: susirasti darbą, susukti lizdą, neleisti kirminams sugriaužti gyvo, perplaukti Atlanto vandenyną ir išmokti naudotis burtų lazdele. Fech!! Atrodo nieko baisiau būti ir negali, kaip tik nuspręsti, nuo ko pradėti gyvenimą..

       Žmogus išmetamas į krantą, kai visą laiką plaukiojo jūroje. Nuo šiandien jam liepia išmokti vaikščioti sausuma, o su jūra jį sies tik praeitis. Taip pat tai, kad pažvelgus į šį nuostabų vandens telkinį, jam visada suvirpės širdis. Yėy!.. Daugiau jokių pamokų, jokių gražių pasakymų ar demonstracijų.. Žmogau, būk savarankiškas, čia tavo gyvenimas, tu jį ir gyvenk!.. Ai, dar kartais priduriama “neleisk savo gyvenimo gyventi kitiems”.. Žavu, ar ne?

       Atimkit iš krokodilo dantis ir jų vietoje įstatykit plunksnas. Kaip jis susimedžios sau grobį?.. Įžmoks negyvai užkutenti?.. Aha, bent jau koks nevykėlis žmogysta įlindęs ten, kur jam nederėtų, mirs linksmai.. Lygiai taip pat savo nemokšiškumu jaunuoliai linksmina senius, kuriems kadaise viskas ant lėkštutės buvo patiekta: „Baigei mokslus? Še, tau butas arba namas. Uoj, dar tarp kitko ir darbą duosim. Bet čia tik šiaip sau, iš neturėjimo ką veikti..“ Ir kaip linksma diedams stebėti, kaip dabartinis jaunimas veltėdžiauja ir net nesugeba susirasti kur gyventi! Tikrų tikriausi anekdotai.. Tiesiog vaikštantis juodasis humoras!! Kaip smagu, kad nors kažkam juoką kelia tas niekam tikęs, nemandagus, tingus ir šiaip apskretęs jaunimas!!

Išprotėjusi bakterija

       Skrajoti padebesiais.. Atsiduoti laiko tėkmei ir likimui.. Nesiekti nieko ir mėgautis viskuo! Kaip dažnai žmogus sugeba taip elgtis?.. Beveik niekada. Tačiau pakanka vos vieno karto, kad išnyktų visos dvejonės. Žmogus užsikrečia lengvai plintančia bakterija. Laisve, laime ir malonumu. Jis nustoja dvejoti ir jaustis kaltu dėl to, kas jam teikia malonumą. Išnyksta absurdo pančiai, kuriuos jis pats sukuria ir jais surakina save.

       Surakinęs save su nematomomis grandinėmis, jis be paliovos ieško rakto ar bent jau silpniausios jų vietos. Tos, kurią būtų įmanoma nutraukti. Neįmanoma plikomis rankomis sutraukyti grandinės?! Įmanoma! Reikia tik stiprios valios ir sielą užvaldančio troškimo. Tada pakanka jėgų viskam.

       Žmogus atsikrato baimės. Nebebijo adrenalino. Priešingai. Jis palaipsniui, pats to nesuvokdamas ima siekti jo. Kuo daugiau adrenalino, tuo laisvesniu jis tampa. Atsipalaiduoja ir nebeleidžia savęs kontroliuoti ne vien socialiniams suvaržymams, bet ir savo paties sukurtų principų taisyklėms.

       Koks skirtumas, ką sakys kiti?.. Koks skirtumas, kas nutiks rytoj?.. Visai nesvarbu ar kas nors taip pat elgiasi.. Laisvas žmogus gyvena malonumu. Tai jo degalai, kurie neleidžia iš jo veido pranykti šypsenai. Ne amerikietiškajai.. Tikrai šypsenai! Tokiai, kai juokiamasi iki ašarų, o po to skauda ne vien žandus, bet ir pilvą!

       Sociumas linkęs žlugdyti kitų svajones ir tik patys stipriausi sugeba atsilaikyti ir kartą nusimetę įsivaizduojamus pančius, jų niekada nebeleidžia sau uždėti.. Lengvai plintanti bakterija naikina pyktį, pavydą ir kitų žmonių gyvenimo kontrolę. Tegu juo vadina savanaudžiais! Bet puikiai, žino, kad jie moka iš tiesų gyventi. Jie moka mėgautis ir nesigailėti savo poelgių. Jų beprotiški poelgiai nesiliauja. Beprotiškus poelgius seka pakvaišusios idėjos, tampančios realybe. Spontaniškos kvailystės leidžia nieko nesigailėti, bet džiaugtis tuo, ką žmogus gauna iš jų!

       Kokio velnio, žmonės tiek daug dėmesio skiria mąstymui, ką apie juos pagalvos kiti?.. Negi, naivumas dar neišgaravęs?.. Niekas kitas neįvertins jų gyvenimų, kaip tik jie patys. Kalba tik tie, kurie neturi savo gyvenimų. Kalba tik tie, kurie nori gyventi kitų gyvenimus ir kalba pačius bjauriausius dalykus tik tam, kad įžeistų ir sudrumstų laimės ratą! Nevalia pasiduoti tokiems zombiams, kurie gyvena kažkieno skausmu. Niekada nebūna vėlu užsikrėsti laisvės, laimės ir malonumo bakterija!..