Ir staiga tampa
visiškai tylu. Apsižvalgai aplink, o ten – nieko. Tik viduryje kambario
pamestas čiužinys. Vaikštai po kambarį, tarsi ieškotum, kas sukeltų anksčiau
ore tvyrojusį šurmulį.. Žvalgaisi į visas puses. Bandai išgirsti ne tik
ausimis, bet akimis pamatyti garsą. Tačiau girdi tik savo žingsnius. Nejučiomis
pasilenki prie čiužinio. Užmerki akis ir tikiesi, kad jis prabils, kad ims
pasakoti nuostabią istoriją, kuri įvyko čia. Tikiesi, kad jis atkurs anksčiau
skambėjusį juoką ir privers pamiršti ilgesį.
Viskas vyko vos
prieš akimirką, o tu jau bijai, kad gali pamiršti tai. Bijai, kad pabudęs ryte
neprisiminsi, ką tarė mylimosios lūpos. Bijai, kad nepajėgsi prisiminti, koks
buvo jos žvilgsnis, kaip kvepėjo jos oda. Tačiau plačiai pravėręs akis ir
žvelgdamas į giedrą dangų tu supranti, kad to pamiršti neįmanoma. Ir nurimsti.
Baimė išgaruoja lyg gaivi vasariška ryto rasa. Giliai įkvepi ir atsidūsti.
Žinai, kad laukti teks visai nedaug. Ji grįš. Visa tokia, kokia gyva tavo
atsiminimuos.
Pats imi
stebėtis, koks keistas tavo ilgesys. Nenori patikėti, kad jis tau kelia baimę.
Kaip galima ilgėtis žmogaus?! Kaip galima leisti sau jausti ką nors panašaus?
Ji tapo tavo narkotiku. Nematęs jos dieną ar dvi, imi jausti silpnumą. Nematęs
savaitę – tampi dirgliu, tave apima nerimas, ima kamuoti keistos ir nepagrįstos
baimės. Sakytum – abstinencija. Tačiau žinai, kad sau šios diagnozės parašyti
negali. Tu tuoj save nuramini. Prie gero priprasti taip lengva.. O tu jau
pripratai. Pripratai prie kūną virpinančio jausmo, kai ji paliečia tave. Pirštų
galiukais ji liečia tavo kaklą, bet tavo kūno pojūčiai sako ką kitą. Atrodo,
lyg kas būtų suleidę dozę heroino. Tu apsvaigsti i panyri į malonumų šulinį.
Dingsta visos problemos ir rūpesčiai. Lieka tik ji ir tu..
Ir taip, tai ne
iliuzija. Ji tiek pat tikra, kiek esi tikras tu. Ji taip pat mėgaujasi tavimi,
kiek ir tu ja. Negi galima abejoti tuo, kas verčia skristi aukščiau už lėktuvus
ir greičiau nei raketos?! Įkvėpk giliau. Dabar iškvėpk. Įžnybk sau, jei
patikėti vis dar sunku. Neįmanoma nepasiilgti to, ko nesinori paleisti. Tačiau tik
paleidęs, gali būti tikras, kad ji tavo.. O tu ramus, nes žinai, kad ji grįš. Visada.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą