Ne taip baisu
panirti į tamsą ir jos platybes, kai šalia jauti artimą, kuris tave saugo. Ant
drebančio peties uždėta ranka ramina ir
verčia sušilti baimės sustingdytą sielą. Vėl atgimsta troškimas tyrinėti,
puoselėjama drąsa ir skatinamas smalsumas. Mylintis ir globojantis šešėlis
neapleidžia tavęs. Jis visada šalia ir tu žinai, kad išsigandęs nepažinto garso
ar vaizdinio, tu visada gali atsisukti ir įsikniaubti į saugią krūtinę.
Atidžiau
pažvelk į tamsą. Joje slypi ne vien baubai ir baisios laumės. Ji kupina šiltos užuovėjos,
ramybės, paslapties.. Tamsa – ne vien grėsmė, kartu ji ir iššūkis, romantika, azartas
bei aistra. Išdrįsk užmerkti akis ir pavaikštinėti po savo pasaulio platybes. Kas
žino, gal tamsoje išvysi spindintį mėnulį? O gal angelo sparno mostu tavo pasaulio
tamsą nušvies švyturio žiburiai? Net jei niekas nenušvies tau kelio, eik drąsiai
ir nebijok rizikuoti. Tamsa gali tau padovanoti tokių perlų, kokie gyvena tik giliausiame
jūros dugne.. Jei kartais ims drebėti rankos ar krūtinėje stipriau daužytis širdis,
atsisuk į savo angelą – jo meilė suteiks jėgų ir nuslopins nemielą baimę.
Ir pagaliau, jautiesi
išlaisvintas ir kupinas jėgų! Mintys tampa skaidresnės, o jausmai aiškesni.
Tave aplanko suvokimas, kad ramybę, kurią jauti teikia ne fizinis sargo buvimas.
Saugumas ir visi kiti tave judėti skatinantys jausmai kyla dėl begalinės artimo
meilės. Ji nesavanaudiška ir neapsimestinė. Ji nuoširdi, tikra ir nepakartojamai
stipri. Jos egzistavimo neįmanoma nejausti. Neįmanoma net abejoti ja. Ji per daug
stipri ir per daug tikra!..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą