Širdis plyšta,
kai tai, kas anksčiau buvo pažįstama dabar tapo svetima..
Darosi sunku
alsuoti.. Lyg krutinę būtų užgulęs Puntukas. Iš paskutinių jėgų godžiai geria gardžius
oro gurkšnius, o tada tiesiog užsimerkia ir lengvai šypteli. Prieš akis bėga gražiausios,
kadaise buvusios akimirkos. Akis užplūsta svilinantis karštis. Norisi atsimerkti,
bet tam jėgų jau nebeliko. Jaučia, kaip karštį slopina karčios ašaros. Jos degina
skruostus. Po to palengva rieda kaklo link. Galiausiai tos nenuoramos skaudžiai
braižo krutinę.. Nuvalyti jas? O kam?.. Niekas neprilygsta tam skausmui, kuris siautėja
širdyje.
Norėtų atsistoti
ir bėgti ten, kur niekada to nejautė, tačiau slėgis spaudžia taip stipriai, kad
nepakanka jėgų pajudėti.. Dar truputis ir nebeliks jėgų net galvoti. Tad mėgaujasi
tuo, ką dar pajėgia prisiminti. Jai baisu. Sielvartas.. Kankina dvejonės!.. Bet
ji žino, kad dabar yra tos paskutinės akimirkos, kai ji dar prisimena, kai ji dar
turi tokią galimybę. Jau tuoj viskas išnyks.. Jau tuoj, ji pramerks akis ir klaus
savęs: „kas ji?“, „kur ji?“, „kas nutiko?“.. Jau tuoj anksčiau širdį glostę jausmai
išnyks, tuoj nebeliks nė menkiausio prisiminimo ir gyvenimas bus pradėtas iš naujo..
Jos atmintyje
vis šmėstelės neaiškūs epizodai, nepažįstamų žmonių veidai.. Užplūs keisti jausmai
matant juos.. Tačiau ji nesuvoks, kad žmonės, kuriuos ji mato, kadaise buvo tie,
kuriems ji dovanojo savo rūpestį, švelnumą, globą ir meilę. Tai žmonių veidai, kurie
ją nuramindavo pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, kurie suteikdavo jėgų, kai iš
tiesų ji jausdavosi išsekusi.. Tai žmonės, kurie vertė ją šypsotis. O dabar šypsenos
tiesiog neliko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą