Dygliuotoji usnis

       Išsigąsti yra neapsakomai paprasta. Gali netikėtai uždėti koją ant paprasčiausio augalo, kurio spygliukai verčia atšokti kaip bitės įgeltam. O kartais vos vienas griežtas ir itin griausmingai ištratras žodis, kuris skirtas net ne tau, gali išgąsdinti taip, lyg būtum įgriuvęs į usnų vonią. Riksmai, keiksmai, šūksniai.. Šiurpina odą, verčia virpėti visą kūna. Nors visa tai skirta ne tau, bet tai taip baugina.. Baisu darosi vien nuo tos minties, kad tie pykčiu pertvinkę žodžiai kada nors gali būti skirti ir tau, kad tu gali išprovokuoti, tokį nesutramdomą pyktį. Laukinį! Agresyvų! Grėsminga ir demonstratyvų!..

       Kaip tvarkytis su didžiuliu it kosmosas nerimu ir įtampa?.. Sako, kad padeda gilus kvėpavimas. Giliai įkvėpti, po to palengva iškvėpti. Kartoti kelis kartus, stebint savo kūną, kaip jis kvėpuoja ir kaip nurimsta. Taip pat vietoj kvėpavmo kontrolės galima pabandyti nusiraminti skaičiuojant iki 10. Tačiau visa tai padeda tik tramdyti gerklėje stringančius žodžius. Jis nepadeda atsikratyti baime, kurią sukelia kitas žmogus. Keista, bet kito riksmas verčia kauptis ašaroms. Lyg kas nors skaudžiausiu rimbu tave viešai plaktų pririštą prie gėdos stulpo už tai, ko tu nesi padaręs, tačiau niekas kitas apart tavęs to nežino. Galiausiai skausmu tapusi baimė perauga į kaltę. O dėl ko jautiesi kaltas? Pačiam nė kiek neaišku.. Tikriausiai dėl to, kad neaišku kas išprovokuoja kito žmogaus pyktį. Ir kaip gi dorotis su baime, skausmu ir keistai bei pačiam netikėtai atsiradusia kalte?.. Su jausmais, kuriuos išprovokuoja kito pyktis. Kaip galima mokėti su tuo tvarkytis, kai tau tai nauja?!

       Pykčiu užsikrėsti neapsakomai lengva. Jis lyg šlykščiausia ir skaudžiausiai gelianti piktžolė, kurios šaknys tvirtesnės, nei bet kurios kitos žolės. Usnis! Taip, tai kietašaknė usnis, kurios lapai apsiginklavę aštrais spygliais. Tais pačiais, kurie duria itin skaudžiai, o laiku neištraukti iš odos ima pūliuoti. Jei iš organizmo pašlinti įmanoma usnies gėluonį, galima pašalinti ir nekviestus pykčio dyglius. Tik kaip?..

Tamsa nepavojinga, kai..

       Ne taip baisu panirti į tamsą ir jos platybes, kai šalia jauti artimą, kuris tave saugo. Ant drebančio peties  uždėta ranka ramina ir verčia sušilti baimės sustingdytą sielą. Vėl atgimsta troškimas tyrinėti, puoselėjama drąsa ir skatinamas smalsumas. Mylintis ir globojantis šešėlis neapleidžia tavęs. Jis visada šalia ir tu žinai, kad išsigandęs nepažinto garso ar vaizdinio, tu visada gali atsisukti ir įsikniaubti į saugią krūtinę.

       Atidžiau pažvelk į tamsą. Joje slypi ne vien baubai ir baisios laumės. Ji kupina šiltos užuovėjos, ramybės, paslapties.. Tamsa – ne vien grėsmė, kartu ji ir iššūkis, romantika, azartas bei aistra. Išdrįsk užmerkti akis ir pavaikštinėti po savo pasaulio platybes. Kas žino, gal tamsoje išvysi spindintį mėnulį? O gal angelo sparno mostu tavo pasaulio tamsą nušvies švyturio žiburiai? Net jei niekas nenušvies tau kelio, eik drąsiai ir nebijok rizikuoti. Tamsa gali tau padovanoti tokių perlų, kokie gyvena tik giliausiame jūros dugne.. Jei kartais ims drebėti rankos ar krūtinėje stipriau daužytis širdis, atsisuk į savo angelą – jo meilė suteiks jėgų ir nuslopins nemielą baimę.

       Ir pagaliau, jautiesi išlaisvintas ir kupinas jėgų! Mintys tampa skaidresnės, o jausmai aiškesni. Tave aplanko suvokimas, kad ramybę, kurią jauti teikia ne fizinis sargo buvimas. Saugumas ir visi kiti tave judėti skatinantys jausmai kyla dėl begalinės artimo meilės. Ji nesavanaudiška ir neapsimestinė. Ji nuoširdi, tikra ir nepakartojamai stipri. Jos egzistavimo neįmanoma nejausti. Neįmanoma net abejoti ja. Ji per daug stipri ir per daug tikra!..

Ilgesio heroinas

     Ir staiga tampa visiškai tylu. Apsižvalgai aplink, o ten – nieko. Tik viduryje kambario pamestas čiužinys. Vaikštai po kambarį, tarsi ieškotum, kas sukeltų anksčiau ore tvyrojusį šurmulį.. Žvalgaisi į visas puses. Bandai išgirsti ne tik ausimis, bet akimis pamatyti garsą. Tačiau girdi tik savo žingsnius. Nejučiomis pasilenki prie čiužinio. Užmerki akis ir tikiesi, kad jis prabils, kad ims pasakoti nuostabią istoriją, kuri įvyko čia. Tikiesi, kad jis atkurs anksčiau skambėjusį juoką ir privers pamiršti ilgesį.

       Viskas vyko vos prieš akimirką, o tu jau bijai, kad gali pamiršti tai. Bijai, kad pabudęs ryte neprisiminsi, ką tarė mylimosios lūpos. Bijai, kad nepajėgsi prisiminti, koks buvo jos žvilgsnis, kaip kvepėjo jos oda. Tačiau plačiai pravėręs akis ir žvelgdamas į giedrą dangų tu supranti, kad to pamiršti neįmanoma. Ir nurimsti. Baimė išgaruoja lyg gaivi vasariška ryto rasa. Giliai įkvepi ir atsidūsti. Žinai, kad laukti teks visai nedaug. Ji grįš. Visa tokia, kokia gyva tavo atsiminimuos.

       Pats imi stebėtis, koks keistas tavo ilgesys. Nenori patikėti, kad jis tau kelia baimę. Kaip galima ilgėtis žmogaus?! Kaip galima leisti sau jausti ką nors panašaus? Ji tapo tavo narkotiku. Nematęs jos dieną ar dvi, imi jausti silpnumą. Nematęs savaitę – tampi dirgliu, tave apima nerimas, ima kamuoti keistos ir nepagrįstos baimės. Sakytum – abstinencija. Tačiau žinai, kad sau šios diagnozės parašyti negali. Tu tuoj save nuramini. Prie gero priprasti taip lengva.. O tu jau pripratai. Pripratai prie kūną virpinančio jausmo, kai ji paliečia tave. Pirštų galiukais ji liečia tavo kaklą, bet tavo kūno pojūčiai sako ką kitą. Atrodo, lyg kas būtų suleidę dozę heroino. Tu apsvaigsti i panyri į malonumų šulinį. Dingsta visos problemos ir rūpesčiai. Lieka tik ji ir tu..

       Ir taip, tai ne iliuzija. Ji tiek pat tikra, kiek esi tikras tu. Ji taip pat mėgaujasi tavimi, kiek ir tu ja. Negi galima abejoti tuo, kas verčia skristi aukščiau už lėktuvus ir greičiau nei raketos?! Įkvėpk giliau. Dabar iškvėpk. Įžnybk sau, jei patikėti vis dar sunku. Neįmanoma nepasiilgti to, ko nesinori paleisti. Tačiau tik paleidęs, gali būti tikras, kad ji tavo.. O tu ramus, nes žinai, kad ji grįš. Visada. 

Nepažįstama sau..

        Širdis plyšta, kai tai, kas anksčiau buvo pažįstama dabar tapo svetima..

       Darosi sunku alsuoti.. Lyg krutinę būtų užgulęs Puntukas. Iš paskutinių jėgų godžiai geria gardžius oro gurkšnius, o tada tiesiog užsimerkia ir lengvai šypteli. Prieš akis bėga gražiausios, kadaise buvusios akimirkos. Akis užplūsta svilinantis karštis. Norisi atsimerkti, bet tam jėgų jau nebeliko. Jaučia, kaip karštį slopina karčios ašaros. Jos degina skruostus. Po to palengva rieda kaklo link. Galiausiai tos nenuoramos skaudžiai braižo krutinę.. Nuvalyti jas? O kam?.. Niekas neprilygsta tam skausmui, kuris siautėja širdyje.

       Norėtų atsistoti ir bėgti ten, kur niekada to nejautė, tačiau slėgis spaudžia taip stipriai, kad nepakanka jėgų pajudėti.. Dar truputis ir nebeliks jėgų net galvoti. Tad mėgaujasi tuo, ką dar pajėgia prisiminti. Jai baisu. Sielvartas.. Kankina dvejonės!.. Bet ji žino, kad dabar yra tos paskutinės akimirkos, kai ji dar prisimena, kai ji dar turi tokią galimybę. Jau tuoj viskas išnyks.. Jau tuoj, ji pramerks akis ir klaus savęs: „kas ji?“, „kur ji?“, „kas nutiko?“.. Jau tuoj anksčiau širdį glostę jausmai išnyks, tuoj nebeliks nė menkiausio prisiminimo ir gyvenimas bus pradėtas iš naujo..

       Jos atmintyje vis šmėstelės neaiškūs epizodai, nepažįstamų žmonių veidai.. Užplūs keisti jausmai matant juos.. Tačiau ji nesuvoks, kad žmonės, kuriuos ji mato, kadaise buvo tie, kuriems ji dovanojo savo rūpestį, švelnumą, globą ir meilę. Tai žmonių veidai, kurie ją nuramindavo pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, kurie suteikdavo jėgų, kai iš tiesų ji jausdavosi išsekusi.. Tai žmonės, kurie vertė ją šypsotis. O dabar šypsenos tiesiog neliko.