Girdi?..

       Įsiklausk į tylą. Į tą keistą spengimą ausyse. Girdi melodiją?.. Prie to spengimo prisijungia ir širdies dūžiai, retas, bet gilus kvėpavimas, kraujo srūvenimas gyslomis, pulsuojantys kūno raumenys. Keistas vidinis organizmo choras gieda ausį rėžiančias arijas. Nesuderinamų garsų tobulas skambesys. Pasirodo tyla slepia tokią gausybę sąskambių.. Gal ši muzika turi turėti prasmę?.. O gal tai tik natų žaismas verčiantis nurimti ir leidžiantis nieko nemąstyti, tiesiog būti chaoso sukūryje..

       Na, o dabar nukreipk akis į žvakės liepsną!.. Pajausk tą velnio užburtą muziką ir stebėk liepsnos šokį. Jį juda. Ji juda taip neryškiai. Tarsi bijodama išgąsdinti atlikėjus. Tačiau kuo ilgiau žvelgi į ją, tuo ryškiau girdi muziką ir tuo ryškiau matai liepsnos aistringą šokį. Savęs nebejauti. Tarsi siela palieka kūną ir viską stebi iš šalies. Esi pakibęs erdvėje. Ir nesipriešink tam! Pabūk su tuo! Įkvėpk giliau, kad choras uždainuotų dar garsiau. Šok! Šok! Šok! Sušok pati aistringiausią tango! Tapk liepsnos šokio partneriu!.. Nebijok nudegt nuo žvakės! Tiesiog šok su ją. Jauti?

       Visata kupina įvairiausių kalbos formų. Visi bendrauja. Tie, kurie nemoka skleisti garsų, nuolat kalba savo kūnais. Kūno kalba, bene žavingiausia kalba! Kūnu, gestais, mimikomis ir judesiais pasakoma daugiau, nei tą patį pasakytų žodžiai. Tardamas garsą gali suklįsti ir vietoj „labas“ ištarti „nusisuk“. Kūnas niekada nemeluoja. Jis pasižymi vaikišku atvirumu!.. Ėi, žmogau, netgi tyla nuolat kalba! Išgirsk ne tik suvirptintas oro bangas, kurios virsta žodžiais. Išgirsk ir tylą.. Ji kur kas iškalbingesnė už bet kokius žodžius, nes tik ji leidžia prabilti kūnui..